Pačiu sunkiausiu už laisvę su visais priešais šalies šiaurėje, rytuose ir pietuose kovojančiai Lietuvai metu, 1919-ųjų balandį, sekdama neįtikėtinos drąsos kareivių poelgius ir žygdarbius, Krašto apsaugos ministerija kreipėsi į tautą, kviesdama sukurti ordiną ─ karinio pasižymėjimo ženklą.
„Jau pradėjo lietis kraujas mūsų brolių, ginančių nuo priešininko savo brangią Tėvynę ir laisvę. Nors visi statantieji savo krūtines prieš priešininką užsitarnauja vienodos garbės ir pagyrimo, bet karo lauke tarp didelio skaičiaus kovotojų visuomet atsiranda tokių, kurie savo narsumu ir atkaklumu duoda gyvą pavyzdį, palaiko silpstančią savo draugų dvasią ir tokiu būdu pradėtą darbą vedas prie sėkmingo galo. Kiti, pasišvęsdami Tėvynei, atlieka pavojingiausius kariškus uždavinius, kur mirtis, rodos, neišvengiama. Tokie tai stipriausios dvasios ir narsumo yra ir turi būti dėkingos tėvynės pažymėti.“ (iš arch. medž.)
Eskizus kūrė Aldona, Ąžuolas, Vaidevutis, Gusaras, Pilietis ir kiti anonimai
Lietuvos visuomenės aktyvumas atsiliepiant į kvietimą sukurti vieną pirmųjų valstybės simbolių nustebino ─ gauta keliasdešimt projektų. Pasirašę slapyvardžiais (tokia buvo konkurso sąlyga), savo eskizų projektus siuntė įvairių tautybių žmonės, aktyviausiai reiškėsi mėgėjai, pagal profesiją ─ karininkai, autoritetingi žmonės, profesionalūs dailininkai. Neišvengta ir užsienio šalių analogiškų apdovanojimų kopijavimo. Jau po konkurso termino savo itin grafiškus eskizus atsiuntė ir dailininkas Antanas Žmuidzinavičius, beje, konkurso komisijos narys.
Gegužės 26-ąją Prezidentui pristatytas vienas geriausių projektų ─ Bronislovo Šalamovo pasiūlytas trijų laipsnių kryžiaus projektas. Kariuomenės vado Silvestro Žukausko įsakyme buvo nurodyta mūšyje pasižymėjusiems kareiviams, kol bus pagaminti ordinai, sagos kilpelėje nešioti raudonos ir juodos spalvos apdovanojimo kaspinėlius.
Tėvynės padėka karžygiams už pasiaukojimą ir žygdarbius vardan laisvės
Apdovanojimui buvo suteiktas pavadinimas ─ Kryžius Už Tėvynę. „Nusipelnę šio atžymėjimo kryžių turi teisę nešioti jį visur ir visuomet,“ ─ buvo rašoma Lietuvos valstybės Prezidento antspaudu užtvirtintame įstatyme (1919 m. liepos 30 d.). Ant visų keturių kampų Kryžius turėjo užrašą „Už Tėvynę“, 1-ojo ir 2-ojo laipsnio kryžiai buvo plieniniai, 3-ojo ─ žalvarinis.
Tuo metu Kaune nerasta, kas pagamintų apdovanojimus, todėl gamintojų ieškota Berlyne, tačiau pateiktais vokiečių firmos siūlymais pasinaudota nebuvo. Ten buvo gaminami tik kai kurių apdovanojimų, pavyzdžiui, Vyties Kryžiaus ordino vėliavų kaspinai.
„Mūsų atgimstančioji Tėvynė džiaugdamasi įrašo į istorijos lapą tuos mūsų karžygių laimėjimus. Dėkingumo jausmų pilna Tėvynė per mane taria ačiū Tamstai, Vyriausiasis Vade, ir visai mūsų kariuomenei,“ ─ laiške kariuomenės vadui generolui Silvestrui Žukauskui rašė Prezidentas Antanas Smetona. ─ Tėvynės vardu prašau man pristatyti itin pasižymėjusius karininkus ir kareivius.“
Jau birželio mėnesį kariuomenės vadui buvo pateikti pirmieji pristatymai apdovanoti mūšiuose pasižymėjusius narsuolius. Apdovanojimus (kaspinėlius) teikė pats kariuomenės vadas, vėliau ─ Prezidentas, kuris kai kuriuos karius apdovanojo asmeniškai.
Apdovanjimo pavadinimo ir dizaino keitimas
Tuo pat metu valdžios naujai sukurta Valstybinė archeologinė komisija konstatavo, kad numatytas keturių galų kryžius Lietuvai nėra priimtinas, nes jis panašus į rusiškąjį šv. Georgijaus kryžių. Tam pritarė ir Vyriausybė, davusi nurodymą pakeisti kryžiaus dizainą. Pasirinktas tradicinis lietuviškas šešių galų (dvigubas) kryžius. Naujas karo apdovanojimo ženklo piešinys buvo patvirtintas lapkričio 30 dieną. Kas jį paruošė, patvirtinti nepavyko, greičiausiai pagrindu buvo pasirinktas karininko Jono Taubės piešinys. 1920 m. vasarį apdovanojimo pavadinimas pakeistas į Vyties kryžių. Ordinas gamintas iš sidabro. Pirmieji ženklai pagaminti 1920 m. vasarą, juos gamino Karo invalidų komiteto Graverių dirbtuvės.
Vyties Kryžius buvo dviejų rūšių: su kardais (kalavijais) ir užrašu „Už narsumą“, įteikiamas karininkams ir kariams, kurie parodę narsą kovos lauke, ir be kardų (kalavijų), suteikiamas karininkams ir kariams už nuopelnus valstybei ir bei kariuomenei Nepriklausomybės karo metu, tačiau ne kovos lauke.
Abu Kryžiai turėjo tris laipsnius, 3-iasis buvo aukščiausias iki 1927 m. spalio 28 d., kol buvo nustatyta kita tvarka naujai sukurtame Vyties Kryžiaus statute. Vyties Kryžiaus liudijimai buvo pradėti išduoti tik 1928 metais.
Vyties kryžiaus kavalieriai
Kadangi nuo atlikto žygdarbio iki kryžiaus pagaminimo buvo praėję beveik dveji metai, nemažai kareivių buvo demobilizavęsi ar žuvę fronte. Pulkų vadai rūpinosi, kad apdovanjimai pasiektų tarnybą palikusius karius. Žuvusiųjų didvyrių įvertinimai buvo įteikti jų artimiesiems. Vyties Kryžiumi buvo apdovanoti ir užsieniečiai.
Pirmosios rūšies 1-ojo laipsnio Vyties Kryžiumi buvo apdovanoti 1 396 kareiviai (1 užsienietis), 2-ojo laipsnio ─ 98, 3-ojo laipsnio nebuvo apdovanota. Antros rūšies Vyties Kryžiaus žemiausiuoju 1-ojo laipsniu buvo apdovanoti 78 asmenys, tarp kariškių ─ du kunigai ir 9 moterys ir 23 užsieniečiai, 2-ojo laipsnio 22 (21 užsienietis), 3-iuoju laipsniu ─ niekas.
Beje, tik po septynerių metų (1927) buvo patvirtintas Vyties Kryžiaus statutas, pats Vyties Kryžius Lietuvos Respublikos Seimo sprendimu tapo Vyties Kryžiaus ordinu, perėmė Vyties Kryžiaus tradicijas ir tapo aukščiausiu kariniu apdovanojimu už didvyrišką drąsą ginant Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę.
1930 m. gruodžio 30 d. apdovanojimo pavadinimas kalbininkų siūlymu pakeistas į Vyčio Kryžiaus ordiną. Sovietinės okupacijos metais ordinai teikiami nebuvo. Vyčio Kryžiaus ordinas atkurtas 1991 m. sausio 15 d., 1-ojo laipsnio ordinu adovanoti Sausio 13-ąją žuvę laisvės gynėjai, Medininkų žudynių aukos, vienintelis likęs gyvas pastarųjų žudynių liudytojas T. Šernas.
Įdomūs faktai
Pats Kryžius Už Tėvynę, įsteigtas 1919 m. liepos 20 d., taip ir nebuvo nei pagamintas, nei įteiktas.
1927 m. liepą Vyties Kryžiaus ordinu nuspręsta apdovanoti Lietuvos valstybės Prezidentą Antaną Smetoną. Įsakyme buvo nurodyta apdovanoti iš karto visais trimis Vyties Kryžiaus ordino laipsniais, nes aukščiausiąjį laipsnį galėjo gauti tik tas, kuris jau turėjo du žemesnius. Ar A. Smetona gavo pirmuosius du ženklus, nežinia, bet 1-ojo (aukščiausiojo) laipsnio ordiną mėgo nešioti visose oficialiose ceremonijose.
Beje, Vyties Kryžiaus aukščiausiojo laipsnio ordinas Nr. 1 buvo įteiktas ne Prezidentui, bet mėnesiu anksčiau paties Prezidento pasirašytu dekretu generolui Silvestrui Žukauskui.
Iki 1940 metų okupacijos Vyties Kryžiumi apdovanoti 1788 asmenys, tarp jų – apie pusantro šimto užsieniečių.
Tylūs didvyriai, be kurių šiadien nebūtų Lietuvos
Žurnalistas Vilius Kavaliauskas, encikopedinio leidinio „Lietuvos karžygiai. Vyties Kryžiaus kavalieriai (1918– 1940)“ rengėjas ir autorius, rašė: „Žygdarbiui žmonės ryždavosi patys, nelaukdami už tai jokio atsidėkojimo. Vyties Kryžius buvo tik garbės ženklas, kurio nelydėjo materialus atlygis – nei pinigai, nei žemės sklypai. Daug Vyties Kryžiaus kavalierių pateko į sovietinius lagerius. Antai per 200 jų tarnavo pasienio policijoje. Juos visus 1940–1941 metais suėmė ir išvežė į lagerius, dauguma ten žuvo. Vienas kitas išliko, jiems pavyko grįžti į Lietuvą. Tie žmonės gyveno labai tyliai, neretai net šeimos nariams nepasakodami, kad yra apdovanoti Vyties Kryžiumi, nes, žiūrėk, sūnui pasigyrus mokykloje grėstų rimti nemalonumai. Esu radęs nuotraukų, kuriose nufotografuotas paštininkas ar ganantis karves žmogus, o jis, pasirodo, – Vyties Kryžiaus kavalierius. Aplinkiniai nė neįtardavo, kad jie – didvyriai. Bet apdovanojimus išsaugodavo.“
Druskininkų savivaldybės teritorijoje palaidoti Vyties kryžiaus kavalieriai
Liudas Akelis (1898–1986 m., palaidotas Druskininkų kapinėse).
Į Lietuvos kariuomenę įstojo 1919 m. sausio 9 d., paskirtas į 2-ojo pėstininkų Algirdo pulko ketvirtąją kuopą. 1919─1920 m. dalyvavo kovose su visais Lietuvos priešais: bolševikais, bermontininkais ir lenkais. Apdovanojimui 1-ojo laipsio Kryžiumi „Už Tėvynę“ pristatytas „už narsumą ir ištvermę 1919 m. liepos 12 d. mūšyje ties Advitoniškėmis, kada savo ištverme ir šalta pažiūra į zvimbiančias priešo kulkas nuramino pradėjusius trauktis iš fronto kito dalinio kareivius”. Apdovanotas Savanorio (1929), Nepriklausomybės (1929) bei DLK Gedimino 3-ojo laipsnio (1934) medaliais. Dėl savo patriotinių pažiūrų ir nepritarimo valdžios planams buvo persekiojamas tarybinės valdžios, slapstėsi siekdamas išvengti tremties. Buvo gerbiamas už šviesuoliškumą, jautrumą nelaimės ištiktiems. Iš Vinco Kudirkos, Vydūno raštų sėmėsi minčių apie žmogiškumą, dorą, gyvenimo prasmę.
Antanas lvanauskas (1899–1947 m. Mirė Vorkutoje, tremtyje neradus palaikų, amžino poilsio vieta laikoma Leipalingio kapinėse Ivanauskų šeimos kapas).
1919 m. vasaros pabaigoje pašauktas į Lietuvos kariuomenę dalyvavo kautynėse su bolševikais, kovėsi fronte prieš lenkus, 1920 me. malšino Kauno Auštosios Panemunės sukilėlius. Už narsą ir didvyriškumą bei ypatingus pasižymėjimus kovose prieš bolševikų dalinius apdovantas 1-ojo laipsnio Kryžiumi „Už Tėvynę“. Baigęs tarnybą kariuomenėje, stojo į Šaulių sąjungą, gynė Dzūkijos krašte nuo lenkų išpuolių kenčiančius žmones, dalyvavo ne vienose kautynėse, buvo sužeistas. Maskvai antrąkart okupavus kraštą, tapo pasipriešinimo judėjimo dalyviu, suimtas kaip partizanas. 1946 m. NKVD karo tribunolas nuteisė 15 metų katorgos ir 5 metams tremties, kur tardymų iškankintas mirė.
Juozas Medonas (1898–1976 m., palaidotas Leipalingio kapinėse).
Alfonsas Stankevičius (1900–1942 m., palaidotas Leipalingio kapinėse).
1928 m. gruodį kartu su trim draugais stojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę. Paskirtas į kulkosvaidininkų kuopą, su pulku nužygiavo visą jo kovų kelią, dalyvavo kovose su bolševikais, bermontininkais ir lenkais. Už narsumą mūšiuose su Tėvynės priešais apdovanotas „Vyties Kryžiumi“. Istorinėje medžiagoje patikslinama, kad ties Obliškių kaimu užėjęs bolševikų sparną, smarkiai jį apšaudė ir tuo padėjo kuopai sėkmingai žygiuoti pirmyn. Grįžęs į tėviškę, kartu su šauliais-partizanais ir gretimų kaimų vyrais gynė taikius dzūkų kaimus nuo siautėjančių lenkų partizanų, sutriuškino banditų lizdą Varviškėse. 1928 m. rudenį pripažintas Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanoriu, apdovanotas Savanorių ir Nepriklausomybės medaliais.
Bronius Rutkauskas (1898–1980 m. , palaidotas Ratnyčios kapinėse).
1919 m. balandį pašauktas stojo į Lietuvos kariuomenę, dalyvavo karo žygiuose prieš bolševikus, bermontininkus ir lenkus. Gruodį už parodytą narsą (mūšyje kontrapuolimo metu operatyviai pristatė šaudmenis į pirmąsias pozicijas) apdovanotas 1-ojo laipsnio Kryžiumi „Už Tėvynę“. Dėl suprastėjusios sveikatos paleistas namo, tapo šauliu-partizanu, kovojo su apylinkėse siautėjančiais lenkų partizanais. Bolševikinės okupacijos metu ne kartą buvo areštuotas, uždarytas į rūsį, kankintas. Šeima tik draugų dėka išvengė tremties.
Juozas Lekavičius (1898–1947 m., palaidotas Leipalingio kapinėse).
Lietuvos kariuomenės savanoriu tapo 1919 m. sausį. Pasižymėjo kautynėse su bolševikais Zarasų apskrityje, kur kartu su kuopos kariais, smarkiai priešo apšaudomi, drąsiai gynėsi, atkakliai laikėsi savo užimtose pozicijose tol, kol priešas buvo atmuštas. Už bolševikų fronte parodytą narsą apdovanotas 1-ojo laipsnio Kryžiumi „Už Tėvynę“. Po tarnybos tapo Lietuvos šaulių sąjungos nariu, įstojo į Lietuvos tautininkų sąjungą. 1928 m. komisijos pripažintas Lietuvos kariuomenės kūrėju savanoriu ir apdovanotas Savanorių ir Nepriklausomybės medaliais. Bijodamas pokario kratų, paslėpė savo Vyties Kryžių į pliušinę kepurę, kuri dingo. Nors įtarė, kad ją nukniaukti galėjo bulvių kasėjos, dėl didelio pavojaus nesiryžo ieškoti.
Balys Ptakauskas (1898–1966 m., palaidotas Leipalingio kapinėse).
1918 m. gruodį savanoriu stojo į Lietuvos kariuomenę, dalyvavo sunkiose kovose prie Alytaus su besiveržiančiais atėjūnais iš Rytų, prie Vilniaus su lenkais, už ką buvo apdovanotas 1-ojo laipsnio Vyties Kryžiumi su kardais. 1932 m. pripažintas Lietuvos kariuomenės kūrėju savanoriu ir apdovanotas Savanorių bei Nepriklausomybės medaliais, vėliau ─ Šaulių žvaigždės medaliu ir Vytauto Didžiojo 3-iojo laipsnio ordinu. Sovietų okupantų buvo išvežtas į Vorkutos lagerius, o 1948 m. ištremtas į Krasnojarsko kraštą. Iš Sibiro grįžo tik 1957 metais. Tėvo pelnytus apdovanojimus šeima tarp dviejų tremčių paslėpė, užkasdama kaimynų darže. Deja, vėliau jau neberado.
Už suteiktą istorinę medžiagą apie Nepriklausomybės kovų savanorius dėkojame Druskininkų viešajai bibliotekai.