Rašytojas Ričardas Gavelis: sąmonės perversmas grįžtant į laisvo žmogaus gyvenimą

Esate prie namo, kuriame gyveno lietuvių prozininkas, dramaturgas, publicistas, kino scenaristas Ričardas Gavelis, vienas ryškiausių lietuviškojo postmodernizmo atstovų, išgarsėjęs drąsia, provokuojančia kūryba, pervertinančią  tautinę ir politinę tapatybę.

R. Gavelis parašė romanus ,,Vilniaus džiazas“, „Jauno žmogaus memuarai“, „Paskutinė Žemės žmonių karta“ ir kitus, tačiau tikra literatūrine bomba tapo romanas ,,Vilniaus pokeris“. Tai epochinis romanas, išsiskiriantis unikalia ir detalia sovietmečio refleksija, ryškiais, kritiškai reflektuojamais nacionalinės tapatybės įvaizdžiais ir lietuvybės mitų nuvainikavimu. Ši knyga sukėlė tikrą sprogimą Homo sovieticus, bevirstančio laisvu žmogumi, sąmonėje. Iš sovietinio kankinio vaidmens, kurį siūlo šis autorius, reikia grįžti į laisvo ir ieškančio žmogaus gyvenimą, tik jau esant pažadintam iš privataus ir „aptverto“ miego.

Kūrinys buvo sukurtas vėlyvuoju sovietmečiu, 1979–1987 m., o išleistas daugiau nei po dešimtmečio, Lietuvai vis dar oficialiai tebepriklausant Sovietų Sąjungai.

„Prisimenu, kaip vieną kartą Ričardas važiuodamas į namus parsivežė didžiausią ryšulį rankraščių ir nenorėjo nieko apie juos pasakoti, – prisiminimais dalijasi rašytojo mama. – Vėliau sužinojau, kad tai buvo „Vilniaus pokerio“ rankraščiai, kuriuos bijojo laikyti pas save. „Jei tada, „Vilniaus pokeris“ būtų patekęs ne į tas rankas, aš ko gero, būčiau atsidūręs kalėjime“, – sakė Ričardas.“

Žlugus sovietinei santvarkai, R. Gavelis buvo pirmasis rašytojas, itin atvirai ir kritiškai pažvelgęs į gyvenamąjį laikotarpį ir jo aktualijas. Dėl savo šokiruojančio ir skaudinančio atvirumo mėginant iš naujo suvokti lietuvybę, šalies suverenitetą ir galiausiai savo tapatybę, R. Gavelis nebuvo itin mėgstamas nei skaitytojų, nei oficialiosios kritikos. Tad nenuostabu, kad garsioji rašytojo frazė ,,esame europiečiai, tad tokie ir būkime“, pirmąkart viešai nuskambėjusi Lietuvai dar nepaskelbus Nepriklausomybės, virto gaveliškąja maksima.

R. Gavelis gimė Vilniuje, augo senamiestyje prie Aušros vartų, o nuo 1961 m. su tėvais gyveno šiame name. Po teorinės fizikos studijų Vilniaus universitete grįžo į Vilnių ir jame gyveno iki mirties.

„Ričardo vaikystė ir jaunystė prabėgo kaip pati gražiausia gyvenimo atkarpa. Ją lyg puikiausių gėlių puokštę jis nešėsi per visus amžiaus tarpsnius. Gražūs prisiminimai suteikdavo naujų jėgų. Kartu jis suprato, kad jaunystė – tai ne vien tik grožis, grakštumas, meilė, skardus juokas, bet ir didelė reali svajonė. Jaunystė – tai galingi sparnai nuostabiam ir tolimam skrydžiui,“ – sako mama.

Ričardas Gavelis apie kultūrą (1999):