Eglė, dangun iškėlusi lietuvišką trispalvę

Čia, miesto centre, kur kažkada buvo vadinamoji A. Sniečkaus vila, sovietinės okupacijos metais – 1949-ųjų vasario 16-ąją – buvo  iškelta lietuviška trispalvė.

1949 m. vasario mėnesį Lietuvos partizanų apygardų vadai rinkosi Minaičių kaime, Radviliškio rajone, kur vyko posėdžiai dėl Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) steigimo. Vasario 16 dieną nuspręsta pasirašyti LLKS Tarybos deklaraciją, skelbiančią, kad aukščiausias teisėtas valdžios organas Lietuvoje yra partizanų vadovybė, jos tikslas – nepriklausomos parlamentinės Lietuvos Respublikos atkūrimas.

Kadangi tomis dienomis saugumas aktyviai sekė visą Lietuvą, aptarta, kad Deklaracijos pasirašymo dieną KGB dėmesį reikėtų nukreipti į Pietų Lietuvą, kuriame nors miestelyje iškeliant Lietuvos trispalvę. Ištikimiausias Adolfo Ramanausko-Vanago bendražygis Vincas Viščinis-Vanagas iš Viečiūnų kaimo ėmėsi inciatyvos tai padaryti Druskininkuose. Jo paprašytas Druskininkų girininkijos darbuotojas, partizanų ryšininkas Kazimieras Banys nupirko medžiagą ir kreipėsi į Vytautą Rimicką, prašydamas pasiūti trispalvę ir ją iškelti. 

V. Rimickas į pagalbą pasikvietė klasioką Mindaugą Prapiestį, partizanų sūnų. Abu jaunuoliai mokėsi Druskininkų progimnazijos 8-oje klasėje, juos suartino patirtis ir tikėjimas Lietuvos nepriklausomybe, nes Vytauto tėvas, Lietuvos kariuomenės puskarininkis, buvo nuteistas 25-erius metus kalėti, o našlaičio Mindaugo tėvas, pradinės mokyklos mokytojas, 1945-aisiais ant Ančios upės kranto buvo nušautas enkavėdistų.

M. Prapiestis apie tą įvykį liudija: „1949 m. sausio mėn. su Vytautu Rimicku nutarėme Druskininkų mieste vasario 15-osios vakare iškelti trispalvę ir tam pradėjome sparčiai ruoštis. <…> Parinkome vietą, kur kelsime vėliavą. Tai buvo eglė, stovėjusi dabartinės “Lietuvos“ sanatorijos teritorijoje, vadinamos Sniečkaus vilos vietoje, maždaug 150 metrų nuo tuometinės milicijos ir saugumo būstinės. Su Vytautu išėjome apie 22 val. ir stengėmės, kad iki 23.30 valandos vėliava eglėje būtų iškelta, nes nuo 24 val. miestas nurimsta, ir kiekvienas judesys kelia grėsmę. Vasario 16-ąją vėliava plėvesavo iki nakties. Tada eglę nupjovė ir atrišo trispalvę“.

Druskininkų metraštininkas Vytautas Valentukevičius apie tą naktį pasakoja, kad vėlų gilios ir šaltos žiemos vakarą V. Viščinis-Vanagas, viečiūniškis Vitas Kizys, M. Prapiestis, V. Rimickas, pasiėmęs lazdą ir po pažastimi pasikišęs vėliavą, skirtingais intervalais vieni nuo kitų ėjo Ratnyčios upės žiočių link. Partizanas ir ryšininkas liko ant Ratnyčios upės skardžio, o abu jaunuoliai ėjo toliau. Sustoję prie trijų eglių netoli saugumo būstinės (dab. I. Fonbergo g.) ir vykdomojo komiteto (dab. Savivaldybės administracijos pastato) pasirinko viduriniąją prie dabartinio Grand Spa Lietuva „Dzūkijos“ korpuso. Vytautas sparčiai įlipo į eglę, nulaužė eglės viršūnę, pririšo vėliavos kotą.

Vasario 16-ąją aukštą eglę, kurios viršūnėje plevėsavo trispalvė, matė netgi kitoje Nemuno pusėje Baltašiškės gyventojai. Ypatingas įvykis – Deklaracijos pasirašymas buvo labai gražiai pagerbtas Druskininkuose.

Šio įvykio pasekmės buvo liūdnokos, beveik visų dalyvių likimai susiklostė tragiškai.  Paaugliai, liedami džiaugsmo emocijas, apie žygdarbį prasiplepėjo savo bendraamžiams. KGB-istai ėmė siautėti: bijodami menamų partizanų snaiperių, eglės viršūnę su vėliava nukirto šūviais. Netrukus Kapiniškių kaime žuvo V. Viščinis-Vanagas, buvo suimta Rimickų šeima, pats Vytautas buvo kalinamas, kol sukako 16-ka, tada nuteistas kalėti 10 metų, išvežtas į lagerius Sibire. Tokio paties likimo sulaukė jo mama ir dvi seserys. M. Prapiestis  slapstėsi senelio namuose Kibyšiuose, tačiau vasarą buvo suimtas, tardytas Merkinėje. Vėliau iš Varėnos tardymo kalėjimo pabėgo ir iki 1950 m. slapstėsi Lazdijų rajone pas dėdienės gimines.  Darbo bataliono sudėtyje išvyko į Rusiją, grįžo į Lietuvą, baigė ŽŪA Mechanizacijos fakultetą, įsidarbino Alytuje. Ieškodami vėliavos iškėlimo kaltininkų ir aktyvių dalyvių, saugumiečiai ėmėsi krėsti I vidurinę mokyklą: suiminėjo ir tardė moksleivius, neleido laikyti abitūros egzaminų, persekiojo ir tardė mokytojus, priversdami juos bėgti ir slapstytis.