Dzūkija ─ bene dainingiausias Lietuvos kraštas, o liaudies daina yra pati geriausia mūsų tautos dvasinių turtų išraiška ir saugotoja. Dzūkų dainos labai melodingos, vingrios, kaip ir pati Dzūkijos gamta: kalvos ir šilai ar upių vingiai. Dainos švelnios, kaip ir dzūkų žmonės, liūdnos, minorinės, nes dzūkų gyvenimas niekada nebuvo lengvas.
Išsaugoti tai, kas unikalu ir ilgaamžiška
Dzūkų dainos išsiskiria žanrų įvairumu, – nė viename Lietuvos krašte nėra tiek daug ir įvairių darbo, vestuvinių, kalendorinių dainų. Ypač gražios ir melodingos rugiapjūtės dainos. Dzūkijoje išliko daugiausia advento, kalėdinių, Jurginių, sūpuoklinių dainų, raudų. Dėl melodijos vingių, improvizacinio prado, savito intonavimo, dainavimo manieros dzūkų dainos sunkiai užrašomos natomis, todėl tikro dzūkiško dainavimo galima išmokti tik klausantis liaudies dainininkų.
„Dzūkijos regionas tautosakos tyrinėtojams ypač dėkingas kraštas dėl iki šių dienų išlaikyto tradicinio dzūkų pasaulėvaizdžio, senųjų papročių gyvavimo, – teigia Druskininkų kultūros centro etnografė Lina Balčiūnienė. – Čia tebėra daug talentingų nematerialios kultūros pateikėjų, tačiau tik nedaugelis iš jų žinomi plačiajai visuomenei.“
Anot etnografės, ypatingas Dzūkijos krašto kultūrinis identitetas turi atrasti savo vietą ir būti išsaugotas. 1994─2014 m. jos pačios užrašytos unikalios Elenos Baublienės-Bakanauskaitės atliekamos dainos iki šiol buvo saugomos Druskininkų kultūros centro archyve, o dabar sugulė į išskirtinę išliekamąją vertę įgijančią kompaktinę plokštelę.
CD – jausmų ir gyvenimo būdo įprasminimas
Kompaktinė plokštelė “Aš suskyniau rožių kvietkų” yra neįkainojamas dzūkiško paveldo lobis. Joje skamba dainininkės-pateikėjos E. Baublienės-Bakanauskaitės gyvai ir unikaliai atliekamos darbo, kalendorinių švenčių, jaunimo-meilės ir vestuvinės dainos: šeimos dainos „Aš suskyniau rožių kvietkų“, „Tu gegula, gegula raiboji“, vestuvių dainos „Gyrėsi svotas labai bagotas“, „Žantuli mano“, „ Vai, kur aš gėriau uliavojau“, „Parai dukrałė iš jaunimėlio“ ir kitos, „Aš pas savo giminėłį (vaišių daina), „Vai, nėra nėra“ (jaunimo-meilės daina), skalbimo daina „An šalto šalcinėlio“, rugiapjūtės – „Kukavo gegułė vyšnelių sodelin“ ir daugelis kitų. Iš viso – 25 reto grožio dainos, kurios išliks ateities kartoms. Dainos į kompaktinę plokštelę sugulė artėjant E. Baublienės-Bakanauskienės gimimo 95-čiui.
„Dainininkės atliekamos kalendorinių apeigų, darbo, vestuvinių dainų melodijos išlaiko autentiškus apeiginėms dainoms būdingus bruožus ir tuo yra ypač išskirtinės,“ – teigia L. Balčiūnienė.
Dainininkės gebėjimas dainuoti ne tik solo, bet ir darniai suskambėti duete ar būti puikia dainos vedančiąja traukiant ją būriu, puikiai išryškėja dainose, atliekamose kartu su folkloro ansambliu “Stadałėłė“ ir su šio ansamblio buvusiomis narėmis Emilija Pugačiauskiene (gim. 1938 m. Rodukos k., Varėnos r.), Joana Tamulevičiene (gim. 1932 m. Daržalių k. Varėnos r.), Jadvyga Kašėtiene (gim. 1934 m. Viečiūnų k., Druskininkų sav.).
Rengiant kompaktinę plokštelę panaudota Lietuvos nacionalinio kultūros centro archyvo ir L. Balčiūnienės užrašyta medžiaga. Plokštele, kaip mokomąja priemone, galės naudotis folkloro ansambliai, bendrojo lavinimo mokyklos lietuvių kalbos ir literatūros bei muzikos pamokų metu. Jos tiražas ─ 500 vnt.
Daina kaip vaistas, kai sunku, padeda
Elena Baublienė-Bakanauskaitė gimė sausio 6 d. Varėnos rajono Margionių kaime, Ievos ir Kazimiero Bakanauskų šeimoje. Čia pradinėje mokykloje baigė keturias klases. Vėliau mokėsi Vilniuje, tačiau prasidėjus Antrajam pasauliniui karui, mokslų nebaigė. 1946 m. dainininkė ištekėjo už perlojiškio Vincento Baublio, gyvenusio Grybaulios kaime (Varėnos r.). Abu apsigyveno Margionyse. Su vyru darnoje ir santarvėje pragyveno per 60 metų, užaugino keturis vaikus. 1966 m. su šeima atvyko gyventi į Druskininkus. Dirbo sanatorijose “Vilnius”, „Nemunas“. Pastarojoje 1979 m. susikūrus etnografiniam ansambliui, aktyviai įsitraukė į jo veiklą. Nuo 1994 m. – Druskininkų kultūros centro folkloro ansamblio „Stadalėlė“ narė. Dvidešimt metų dainininkė buvo viena iš pagrindinių ansamblio vedančiųjų ir dainų pateikėjų.
Daina buvo nuolatinė Elenos gyvenimo palydovė. Ausdama, verpdama ar kitus darbus dirbdama ji visada niūniuodavo kokią nors dainą. “Daina kaip vaistas, kai sunku, visada padeda,” – sakydavo dainininkė. Jautri ir geraširdė Elena visiems rasdavo švelnų paguodos ar pagyrimo žodį, kurį dažnai išreikšdavo dainos posmu. Vyrui neretai uždainuodavo “Vai nėra nėra tokio dvaralio“, mylimai seseriai – „Pavasario dzienelį“, o štai žentus pamokydavo užtraukdama „Žantuli mano“.
Meilės dainai kelias į širdį – iš šeimos
Turėdama gerą atmintį, dainas, išgirstas vakaronėse, talkose, vestuvėse, išmokdavo labai greitai. Tačiau daugiausia dainų Elena išgirdo ir išmoko iš mamos. Turėdama gražų, stiprų balsą, ji visada pirmoji uždainuodavo giminės ar šeimos susiėjimuose. Ypač darniai dainą pavykdavo traukti su jaunėle seserimi Julija ar dukterimi Elena. Auklėdama vaikus negriežtu žodžiu, bet pamokymais, įskiepijo jiems ir meilę dzūkiškai dainai.
Jautri ir visuomet pagalbos ranką ištiesianti E. Baublienė iš kitų išsiskyrė savo pasaulėjauta, todėl jos atliekamose dainose juntamas dzūkiškas lyrizmas, melodijos ir žodžių vientisumas, ritmo laisvumas. Dainuoja Elena skambiai, charakteringai, stilingai, išvingiuoja melodiją įmantriai su puikia dzūkiška artikuliacija.
Gausus E. Baublienės tautosakos kraitis, atsineštas iš gimtojo Margionių kaimo – per 200 įvairių žanrų dainų ir pasakojimų, šiandien jau yra didžiulis tradicinės kultūros turtas. Neįkainojamos senosios vienbalsės ir dvibalsės dainos, pasižyminčios nepaprastu melodikos grožiu, išraiškingumu, ritmo laisvumu, žanrų įvairumu.
P.S. Dabarties realijos koreguoja planus
Užtikrinant nematerialaus kultūros paveldo tradicijų sklaidą ir tęstinumą, buvo numatyta kompaktinę plokštelę pristatyti visuomenei Druskininkuose ir gimtajame E. Baublienės Margionių kaime. Dainininkės pateiktas dainas planavo atlikti Druskininkų kultūros centro folkloro ansamblis “Stadałėłė”, pristatyti etnomuzikologė, humanitarinių mokslų dr. Loreta Sungailienė, Lietuvos vaikų ir moksleivių – lietuvių liaudies kūrybos atlikėjų – konkurso “Tramtatulis” laureatė Morta Elžbieta Bieliukaitė. Deja, pandemijos realybė planus pakoregavo, tačiau nepakeitė, tik atidėjo ateičiai.