Druskininkai margiausią pavasario šventę Velykas pasitiks su įspūdinga gamtos virsmą simbolizuojančia instaliacija – ji iškilo virš gražiausiu Lietuvoje pripažinto Muzikinio fontano. Šventėje taip pat atgims ir simbolinės pavasario švenčių temos – sūpuoklės, judėjimas, atgimimas gamtos stichijų akivaizdoje. Šventei parengtas sūpynių žemėlapis: sūpynių parkas bus įkurdintas prie Muzikinio fontano, o sekant žemėlapiu, įvairiose Druskininkų vietose bus galima rasti dar per 40 sūpynių.
Įsisūpuok, pajusk stichijų šėlsmą ir pakelk dvasią link debesų
Tradiciniame kasdieniame gyvenime su daugybe neatidėliotinų bundančio pavasario darbų atliekamos įvairios šventinės apeigos – tai lyg siekis pagreitinti išorinių jėgų darbą: pavasario polaidžius, paukščių parskridimą, žolės prasikalimą, javo augimą.
„Pagrindinis pavasario švenčių žaidimų principas – judėjimas,“ – sako Druskininkų kultūros centro etnografė Lina Balčiūnienė. Tradiciją suptis sūpynėmis, įsisūpuoti ant medžio šakų, šokinėti ant lentų ar kaip kitaip reglamentavo vietiniai kalendoriai. Anuomet tai buvo susiję su žemės ir žiemkenčių lauko garbinimu: kuo smagiau įsisupsi per Velykas, tuo geriau merginoms derės linai, o vyrams – rugiai. Neatskiriama šventine Velykų pramoga laikytos sūpynės turėjo daug gilesnę ritualinio veiksmo prasmę – tai buvo (ir yra) pasaulio atsinaujinimo, jo pavasarinio atgimimo ir gyvenimo cikliškumo, saulės, kurios link dagėja vasaros, simbolis.
Atsinaujink, atsidavęs skrydžio ir vėjo stichijai
Paprastai sūpynės būdavo įrengiamos tam tikrą prasmę turinčiose vietose – derlių subrandinsiančiuose laukuose ar ant stačių krantų, nuo kurių visu grožiu atsiveria horizontų aukštumos ir gelmės, užliejamos pievos anapus upės ir neaprėpiami toliai. Kai vėjai švilpdavo iš visų pusių, besisupantieji atsidurdavo lyg nesvarumo būsenoje, dieviškosios šviesos centre, pasinerdavo į beribes kosminio pasaulio platybes.
Anuomet sūpynės žiemkenčių lauke, kaimo viduryje ar šalia tos vietos, kur gyvuliai išgenami į ganyklą, žemdirbiui turėjo labai aiškią prasmę – įsisūpavimas simbolizavo siekį skatinti augalų vegetaciją, prišaukti lietų, gauti grūdams gaivinančios drėgmės.
„Tuo tarpu šiandien jau tikrai nesvarbu, kurioje vietoje pastatytos sūpynės, – prie upės, pievoje, miesto centre ar kaimo gale, – dėsto savo pastebėjimus L. Balčiūnienė. – Sūpynių simbolika vis dar išlaiko kai kuriuos prasminius akcentus, bet ir įgauna naujų spalvų, prisitaikydama prie šiuolaikinio žmogaus gyvenimo būdo sampratos. Kiekvienas besisupantysis ausyse girdi švilpiantį vėją, vadinasi, atsiduria vienoje iš esminių visatos stichijų – vėjo (oro) stichijos valdžioje. Sūpynės kaip viesulas kelia aukštyn, žmogų apima atgaivinanti, gydanti oro erdvės stichija ir pakelia jo dvasią link debesų, o tyras pavasario oras apvalo ir sustiprina svarbiausia, kas yra būtina gyvenimui, – kvėpavimą kaip dvasią. Taigi, sūpynės yra tarsi simbolinė švytuoklė tarp dangaus ir žemės ir nukreiptos į vasaros saulėgrįžos saulę, o tyro oro stichija yra labai naudinga visų, kurie suposi ant pavasarinių sūpynių, ir visų švenčiančių žmonių kūniškai ir dvasinei prigimčiai.“
Pasitik pavasarį veidu į saulę
Kitas tradicinių sūpynių ypatumas tas, kad jos dažnai buvo statomos nukreipiant į saulę. Todėl supimasis sūpynėmis – tai tarsi skrydis ore, prisigėrusiame savito žemės ir pradedančios žaliuoti augalijos kvapo, veidu į saulę ir priešais saulę, taip pasitinkant saulėgrįžą ir metų pirmosios pusės kalendorinio ciklo piką. Tradicinėje kultūroje judėjimas ir kelias priešais tekančią saulę, į rytus, visuomet asocijuojasi su gyvenimu ir atgimimu.
Pavasarinę sūpynių saulės simboliką patvirtina unikalios ir labai archainės žmonių asociacijos: žaidimą ankstyvą Velykų rytą jie prilygindavo saulės supimuisi. Švytuoklinis sūpynių judėjimas simbolizavo metafizinės erdvės tarp dangaus ir žemės sukūrimą judant gyvenimo ir saulės, vasaros saulėgrįžos kryptimi.
Sąsają su saule savo knygoje Senovinė simbolika lietuvių liaudies mene įtaigiai apibūdina Marija Gimbutienė: „Pavasario šventės – tai džiaugsmo, išreiškiamo sukantis, šokant ar supantis, šventės. Ši dinamika mene vaizduojama ratais, koncentriniais apskritimais bei vainikais. Liaudies menas ir tautosaka parodo saulės galias: stiprų dinamiškumą, formų įvairovę, ypatingą spalvų kaitą bei darną. […] Liaudies ir proistoriniame mene saulė vaizduojama įvairiai: tai spinduliuojanti saulė, vainikas, ratas ar skritulys“.
Tradicinės prasmės laukiant troškimų išsipildymo
„Senajame kaime be sūpuoklių velykinis džiaugsmas būdavo neįsivaizduojamas,“ – pasakoja DKC etnografė Lina Balčiūnienė. Sūpuokles vyrai dažniausiai kabindavo ant kalnelio, tarp dviejų greta augančių ar ant vieno tvirto medžio. O jei per Šv. Velykas pasitaikydavo šaltas oras, jas įrengdavo daržinėje. Šventinę dieną, pradedant vidurdieniu, pirmieji prie sūpynių rinkdavosi vaikinai ir merginos, vėliau sueidavo visas kaimas.
Vyrai supdavosi poromis, stovėdami, merginos – sėdėdamos. Anot etnologo Liberto Klimkos, supimasis buvo ir vienas iš merginimo būdų: „Vaikinai pasisodindavo merginas ant sūpuoklių ir supdami vis „netyčia“ priliesdavo ar apkabindavo. Jaunimas būdavo padykęs visais laikais, o ypač pavasarį, mat po Gavėnios prasidėdavo pasiruošimas vedyboms, piršlybų metas, todėl erotiškumas nuo pavasario švenčių neatsiejamas.”
Besisupdami jaunuoliai, dažniausiai merginos, dainuodavo sūpuoklines dainas ir stengdavosi įsisupti kuo aukščiau. Sūpuoklinės dainos buvo apie būsimas vestuves, planus išeiti iš tėvų namų ir kurti savo šeimą. Tikėta, kad kiekvienas atskiras žmogus ir kartu visa kaimo bendruomenė ant sūpynių gaus savo laimingą dalią – gerą derlių, sėkmingas vedybas, tvirtą ir laimingą šeimą.
Sūpuoklinėse dainose glūdi vėjo (oro) stichijos, kuri padeda patekėti rytinei aušrai ir dovanoja įsisupančiai merginai laimingą dalią, vaizdinys. Sūpynės turėjo ir dalios, kaip giminės pratęsimo, simboliką. Įsūpuodamos ir kurdamos erdvę tarp žemės ir dangaus dėl gyvenimo, sūpynės tarsi buvo sukurtos merginas ir vaikinus suvesti į vedybines poras, o supimasis turėjo tam tikrą aliuziją į vaiką, supamą lopšyje.
Sūpuoklinių dainų emocingumas
Prie kaimo sūpynių susirinkęs jaunimas pokštaudavo, ratuodavo, šokdavo ir dainuodavo. Dainavimas supimosi metu padėdavo geriau įsisupti, dainų ritmas sutapdavo su supimosi ritmu. Sūpuoklinėse dainose ryškus apeiginis judesys ritmui ir intonacijai suteikė gyvybės. „Jas dainuodavo garsiai, kartais net parėkaujant, – dėsto L. Balčiūnienė. – Šių dainų ryšį su apeigomis pabrėžia tik joms būdingi refrenai „oi, liu ly liu ly“, „ūčia lylia“. O kad tai tikrai iš amžių glūdumos atėjusios dainos, parodo dainos gale kartais pasigirstantys šūksniai „ūčia“.“
„Ir labai gaila, kad 20 a. pabaigoje šios dainos, turėjusios apeiginę prasmę, nunyko, – sako etnografė, – bet vyresnio amžiaus žmonės vis dar prisimena, kad sūpuoklinės dainos giedamos tik supantis. Išlikusios ir užrašytos sūpuoklinės dainos itin savitos“.
Tautosakos pateikėja Stasė Kvaraciejienė sako, kad sūpuoklinių dainų mažai prisimenanti: „Ale kap supdavomės per Velykas, vis tiek giedodavom. Svarbu būdavo, kad dainų į supimosi ritmų pataikyt“.
Tarp sūpuoklinių dainų melodijų yra labai gražių – plačiai įsiūbuojančių, savo sandaroje išlaikančių naivumo, lopšinėms artimo nuoširdaus švelnumo. Sūpuoklinių dainų tekstai – poetiški. Raginimas „supkit meskit“, kuriuo dažnai prasideda daina, fizinį veiksmą supoetina, praplėsdamas akiračius ir atverdamas tolius.
Oi tai pakotėm sūpuokłėlas,
Oi tas varines raikštelas.
Oi aikšy, aikšy dukrela
Tai pasisupsim jaunoji.
Oi kad derėtų lineliai,
Oi kad užaugtų grūdeliai…
Taigi, supkimės, pasitikdami pavasarį! Įsupkime žemę, skriskime auktšyn kartu su paukščiais, budinkime augeniją, giliai kvėpuokime, atsukę veidą į saulę! Sakralus supimosi veiksmas žemės, dangaus, saulės ir vandens stichijų erdvėje kviečia praddėti kurti naują gyvenimo etapą.
Rengiant straipsnį, konsultavo ir unikalią medžiagą pateikė Druskininkų kultūros centro etnografė Lina Balčiūnienė.
Parengė Druskininkų kultūros centras.
Nuotraukos – Druskininkų turizmo ir verslo informacijos centras.
Velykų šventės Druskininkuose programa – druskininkai.lt/velykos