Ilgą laiką pogrindyje tūnojusi žiema, greičiausiai neapsikentusi pašaipų, sausio viduryje pademonstravo visą savo galybę: kelius, laukus, sodybas užvertė neišbrendamomis pusnimis, išgenėjo miškus, užšaldė ežerus ir tvenkinius, apkandžiojo skruostus ir nosį, privertė iš spintų traukti kailinius ir šiltas kepures. Ką gi, tikras žiemos smagumėlis! Bet … saulė kopia vis aukščiau, žiema turi užleisti vietą pavasariui! Atėjo laikas išvaryti žiemą, atsisveikinti su senu ir pasitikti nauja.
Netikėti aktualijų atspindžiai Druskininkų Užgavėnėse
Nuo seno žiemos išvarymo apeigos būdavo atliekamos nuotaikingos Užgavėnių šventės metu. Žmonės rinkdavosi į linksmą karnavalą, persirengdavo, krėsdavo išdaigas, drebindavo žemę šokiais, važinėdavo rogėmis, atlikdavo tam tikrus ritualus, kurie reikšdavo viena ─ laikas pažadinti žemę ir paties žmogaus vidines galias.
Druskininkuose Užgavėnės visuomet išsiskirdavo neįprastais sprendimais. Pasak Druskininkų kultūros centro renginių režisierės Astos Žiurinskienės, pagrindinis šventės dalyvis ─ jaunimas ─ jau stipriai atitolęs nuo pirmapradžių ištakų ir per daug išsilavinęs, kad organiškai garbintų archaiškus kalendorinių švenčių ritualus. Tikroji ritualinė šios šventės funkcija prarado savo aktualumą ir būtent tai skatino ieškoti modernesių ir patrauklesnių formų.
„Renginių žiūrovams dabar svarbiausia galimybė pabūti kartu, papramogauti, pasilinksminti, pasikrauti pozityvu, ─ sako A. Žiurinskienė, ─ todėl ieškome metų aktualijų, hiperbolizuojame jas, pašiepiame ir traukiame per dantį.“ Druskininkų Užgavėnių scenoje senokai nebeliko žydų, čigonų, daktarų, bet žiūrovai smaginosi dūzgėse, šėlo žiemašokių (R)evoliucijos konkurse, fotografavosi ant žaliojo kilimo, tradicinę Lašininio ir Kanapinio kovą pakeitė feministinė Kumpės Lašinytės-Lašinės ir sveikuolės Dietos Kanapinytės–Kanapės arba Verygailos Kanapinėlio ir Hamburgerio Lašiniausko dvikovos, o pernai dėl populiarumo konkuravo socialinio tinklo „Imkgramu“ žvaigždės Naglas Kanapierancas ir Ėdrė Lašinskuvienė, žiūrovai skanavo išpopuliarėjusių gatvės restoranų „Ant ratų“ šiupinius ir blynus.
Pasak režisierės, kai kurios unikalios naujovės prigijo ir tapo jau neatskiriama Užgavėnių Druskininkuose dalimi: „Pavyzdžiui, rengiame vieninteles Lietuvoje moremonų, arba žiemos demoniūkščių, ieškynes. Savo įdomiu ir prasmingu turiniu Moremonų paieškų orientacinis žaidimas pritraukia daugybę dalyvių, į jį registruojasi draugų kompanijos, šeimos, tėvai su vaikais, o išskirtinis ir saugus formatas jas leidžia rengti netgi karantino metu.“
Ieškodama sprendimo šiųmetinėms Užgavėnėms, A. Žiurinskienė atkreipė dėmesį, kad pradėjus kalbėti apie neigiamą karantino poveikį žmonių psichinei sveikatai, jų patiriamą nerimą ir stresą dėl neapibrėžtos ateities, internetinėje erdvėje ypač pagausėjo įvairių paslaugų, siūlančių padėti atstatyti pusiausvyrą, atsikratyti nerimo, kūno ir sielos harmonizavimo praktikų, sveikatos gerinimo ir streso įveikimo programų, meditacijų, detoksikacijų ir pan.
Ta aktualija „užkabino“, juolab, kad ir „iškodavus“ pirmapradę Užgavėnių ritualų prasmę, akivaizdu, kad burtuose, apeigose ir ritualuose slypėjo gilus dvasinis šventės turinys, turintis akivaizdžią paralelę su šiomis dienomis išpopuliarėjusiais kūno bei sielos apsivalymo ir harmonizavimo ritualais.
Ką iš tikrųjų įkūnija Morė ir kiti Užgavėnių elementai?
Anot Druskininkų kultūros centro etnografės Linos Balčiūnienės, nuo gilios senovės svarbiausias žemdirbio tikslas buvo siekti, kad pasėliai gerai augtų, gyvuliai būtų sveiki, vestų prieauglį, kad jauni žmonės kurtų šeimas, o seni – ilgai gyventų. „Žemdirbys tikėjo, kad tai pavyks pasiekti, jei bus atliekamai tam tikri ritualai, ─ pasakoja ji, ─ tačiau Užgavėnių ritualai nebuvo skirti vien tik pramogai ir pasilinksminimui, jie turėjo gerokai gilesnę prasmę, nes juose slypėjo dvasinis turinys.“
Kaip aiškina Lietuvos etnoastronomas Jonas Vaiškūnas, bandant suprasti pagrindinio Užgavėnių veikėjo lietuviškosios mitinės būtybės Morės prasmę, ryškėja sąsajos ne tik su Europos tautose žinoma Māra, kuri neva drumsčia žmonių sąmonę, įkūnija košmarišką, marinančią, netgi mirtiną dvasią, bet ir su budistinės mitologijos dievybe tokiu pačiu vardu, įasmeninančia blogį ir visas kitas negeroves, vedančias į susinaikinimą ar netgi mirtį. Marai pavaldžios daugybė piktųjų dievybių, reiškiančių neigiamus žmogaus jausmus: žalingą potraukį, neapykantą, abejonę, lytinę aistrą ir kt. Šiaudinės, medinės Morės deginimas Lietuvoje irgi reiškia blogio ir seno sunaikinimą bei pasiruošimą atgimimui.
Neatsitiktinai vienas pagrindinių Užgavėnių atributų yra kaukės bei persirenginėjimas. Tai lyg žmogaus apdangalas, kokonas, iš kurio žmogus turi išlįsti, išvirsti ir pakeisti save. Dabar jau rečiau naudojamos tradicinės Užgavėnių kaukės – gervė, meška, arklys, ožys – yra anapusinio pasaulio mitinės būtybės.
Užgavėnėms būdingos apeigos, susijusios su vaikų dar neturinčiais jaunavedžiais, senbernių ir netekėjusių merginų išjuokimas, kabinant prie drabužių medžio trinkeles, pelenų maišelius, silkių galvas, vadinant bergždžiomis, nėra vien pajuoka, bet turi gilesnę reikšmę: reikia išeiti iš užsitęsusio martavimo ir siekti naujos kokybės, t.y. gyvenimo būdo, nešančio vaisių.
Nors tikėta, kad per Užgavėnės negalima dirbti sunkių darbų, nes per visus metus nebus poilsio ir niekaip nepabaigsi darbų,tačiau vienas darbas buvo privalomas: reikia išvežti į lauką nors vieną vežimą mėšlo. Šiais laikais šį paprotį galima suprasti taip: tądien reikia atsikratyti ko nors nereikalingo, ilgai kaupto ir ruoštis atsinaujinimui.
Per Užgavėnes nedera sėdėti namuose. Pavalgei ir eik į lauką, važinėk rogėmis. Ir kuo dažniau iš jų išvirsi, tuo tau geriau. Voliokis sniege iki soties, perduok gamtai savo gyvybines jėgas, kad žemė atsibustų, sužaliuotų ir duotų vaisių.
Taigi, Užgavėnės – labai prasmingas dvasinis ritualas, kurio metu „išleidžiame“ piktuosius demonus, slypinčius mūsų dvasioje ir aplinkoje, suvaldome juos ir, sudegindami Morę, nugalime. Ir padarome tai pačiu lemtingiausiu metų laiku – tada, kai žmogaus ir visos gyvosios gamtos galios yra kritinėje būsenoje – nualintos ir sumenkusios.
„Užgavėnių metu deginamą Morę ( dar vadinama Pamėklės ir kitais vardais) galime traktuoti kaip visų dvasinių ir materialių blogybių naikinimą,“ ─ teigia etnografė L. Balčiūnienė.
Išvalyk savo sielą ir kūną
Taigi, iš pirmo žvilgsnio atrodytų keistas būdas žiemą varyti apeigomis, nes ji, kaip ir bet kuris metų laikas, praeina savaime, be jokių burtų. Tačiau bandant suprasti ritualinių Užgavėnių tradicijų išraišką, akivaizdu, kad jau archaiškose šventės tradicijose slypėjo kur kas gilesnis dvasinis turinys. Jau tuomet žmonių bendruomenė simboliniais, rituliniais veiksmais stengėsi atsikratyti neigiamų apraiškų ir sustiprinti sielos bei kūno galias, išvalyti ir atgaivinti negatyvių minčių užtemdytą samonę. Apeiginis Morės nugalėjimas per Užgavėnes vaizdingai parodo tai, ką kiekvienas atskirai ir visi kartu turime padaryti, kad atsigavėtume ir laimėtume dar vieną gyvenimo ratą po Saule ─ įveikti Morę savyje.
Kitą dieną po Užgavėnių būna nuobodžiausia metų diena – Pelenų diena. Tądien žmonės neskubėdavo anksti keltis, laukdavo, kol patekės saulė. Pelenais apibarstydavo pasėlius, gyvulius, trobesius, žmones – iš dulkės gimęs, dulke ir pavirsi. O priešaky – ilgas susimąstymo laikotarpis, valymasis, ateities vizijos kūrimas. Prasideda septynias savaites truksianti gavėnia ir Velykų laukimas.