Esate šalia mokymo centro ,,Dainava”. Čia gimė Justino Marcinkeičiaus poema ,,Mindaugas” – tarsi naujas gaivus šaltinis išsiveržusi mūsų žemėje. Čia pat žaliuoja ąžuolas – plačiai užaugęs J. Marcinkevičiaus laisvės medis.
Pasak literatūrologės V. Daujotytės, „J. Marcinkevičiaus kūryba buvo lyg nelaisvos visuomenės laisvė, paremta žinojimu, kad svarbu ne tik tai, kas pasakyta, bet ir tai, kas nepasakoma ir kodėl.”
Kai poeto paklausė, ar tiktai jis „Mindaugą“ parašė per dvylika dienų ir kokie buvo šios poemos atsiradimo impulsai bei tokio jos rašymo spartumo priežastis, Justinas Marcinkevičius papasakojo:„Tikrai, „Mindaugą“ parašiau 1968 metų vasario mėnesį per 12 dienų. Buvau jaunas ir įkvėpimo pagautas. Atvažiavau į „Dainavos“ sanatoriją Druskininkuose, užsidariau, niekas man netrukdė. Tiesa, neskyriau nakties nuo dienos. Baigęs „Mindaugą“, raktą nuo sanatorijos kambario perdaviau Jonui Avyžiui – jis atvažiavo rašyti romano „Sodybų tuštėjimo metas“.
1967 metų pabaigoje prancūzų rašytojų asociacijos pakviestas lankiausi Prancūzijoje. Susitikau su garsiais to meto rašytojais. Buvau sukrėstas – niekas nieko nežinojo apie Lietuvą. Nei apie mūsų praeitį, nei apie tuometinę mūsų situaciją. Supratau, kad skęstančiųjų gelbėjimas yra pačių skęstančiųjų reikalas. Supratau, kad reikia kalbėti, rašyti apie Lietuvą, rašyti Lietuvai, jos žmonėms, reikia neleisti jos užmiršti, reikia aktualizuoti (kiek įmanoma) jos istoriją. Jau prieš tai buvau galvojęs apie istorinę dramą ar poemą. Todėl, grįžęs iš Prancūzijos, galima sakyti, kone kitą dieną išvažiavau į Druskininkus, į „Dainavos“ sanatoriją, kur viena gydytoja, dailininkų ir rašytojų globėja, turėjo kambarėlį – šiek tiek susimokėjęs galėjai jame gyventi ir krapštytis su savo darbais. Tą patį vakarą ėmiau įgyvendinti savo sumanymą, remdamasis turima daugiau negu kuklia medžiaga. Taip buvo parašytas „Mindaugas“.
Poemoje labai dramatiškas, prieštaringas ir lemtingas Lietuvos istorijos laikotarpis pasirinktas neatsitiktinai. J. Marcinkevičių patraukė universaliausias istorinės temos plėtojimo variantas – kalbant apie praeitį, pakalbėti apie tautos nūdieną ir netgi apie jos ateitį. Pasak kritikų, J. Marcinkevičius mąstė „ištisais nacionalinės patirties klodais“, o jo „Mindaugas“ – tai liaudies gyvenimo epopėja, netelpanti vieno kurio nors istorinio laikotarpio rėmuose. Poemos herojus – Lietuva, kuri per amžius kala ir grūdina save kaip kardą. Autorius verčia mąstyti apie visą tautos istorinį kelią: poemoje apstu vaizdų ir minčių apie mažos tautos likimą, filosofinių apmąstymų apie istorinės asmenybės paskirtį, tiesos ieškojimo klystkelius, apie vidinį istorijos prieštaringumą bei tragizmą.
Mindaugo gyvenimo tikslas buvo sukurti vieningą ir galingą Lietuvą. Marcinkevičiaus herojus išpažįsta naująjį dievą – Tėvynę: „Nėra daugiau dievų. Yra tiktai tėvynė. Vienas Dievas.“
J. Marcinkevičius apie knygos svarbą: