Spalvingi Leipalingio dvaro pasakojimai dabarties jotvingiams

Šeštadienį Leipalingio dvaro prieigose šurmuliavo puošnūs dvariškiai, žvangėjo kardai, švilpė strėlės, dundėjo kalvio kūjai, liejosi arfos melodijos, arijos, valso ritmu sukosi poros – jau antrąkart čia vyko unikali savo turiniu ir esme Jotvingių šventė. Tiesa, nerimą kėlė vakarop prasidėjusi liūtis, tačiau prieš pat dvaro pokylį, lyg mostelėjus burtų lazdele, lietus nurimo, dangų nušvietė besileidžianti saulė, o Leipalingio dvaro valdytojas, Peterburgo pirklys ir inžinierius Petras Balinskis į dvaro pokylį iškilmingai pakvietė Jotvingių šventės svečius. Teatralizuota kompozicija „Kol žodžiais kalbam savais, gal nežūsim?….“, kurią sukūrė mėgėjų meno kolektyvai ir profesionalūs atlikėjai, vainikavo senovės dvasia persmelktą Jotvingių šventę Leipalingyje.

Jotvingiškos krašto tradicijos dvaro prieigose įsikūrusioje kūrybinėje pievoje atgijo jau vidurdienį: dvaro svečiai kartu su ponais žaidė kroketą, apžiūrinėjo Alytaus kraštotyros muziejaus parodą „Kai sieloms neliko medžių“, supažindinusia su senųjų jotvingių gyvenimu ir amatais, klausėsi paskaitos apie jotvingių praeitį, kartu su dailininke Giulnara Kupčinskiene gaminosi keramikos dirbinius su simboline miestelio liepa arba antspaudą su dvaro simboliu.  Norintieji raugo keramikos būdu galėjo nuspalvinti lapo formos muilinę arba smilkalinę.

Liepų paunksmėje įsikūrę senovės karybos, amatų ir gyvenimo būdą demonstruojantys klubo „Aistava“ nariai kvietė į ginklų ir papuošalų parodą, mokė šaudyti iš lanko, jodinėti žirgu, kalviai  demonstravo ir leido  sunkiu kalvio kūju patiems nusikalti senovinės kalvystės gaminį. Moterys galėjo prisimatuoti ir įsigyti jotvingių moterų nešiotus papuošalus.

 

Karštas žiūrovų emocijas sukėlė senovinio mūšio inscenizacija „Kaip kryžiuočiai jotvingius puolė“. Jotvingiai narsiai gynė kryžiuočių užpultą kaimą, vadavo į nelaisvę paimtas savo moteris ir vaikus, žvangino tikrais kardais, laidė į priešą strėles, kol pagaliau pasiekė lemtingą pergalę.

Vakare žiūrovai buvo pakviesti į įspūdingą dvaro pokylį. Čia atsivėrė žadą gniaužiantis vaizdinys, atskleidžiantis visą dvaro grožį bei dvariškių gyvenimo spalvingumą ir iškilmingumą. Ypatingą emocinį pojūtį kūrė arfininkės Aistės Baliunytės-Daildienės rankose jausmingai prabilusi arfa, o vokalinis trio „Trys panteros“ – Raimonda Tallat-Kelpšaitė, Rasa Juzukonytė, Nomeda Vilkanauskaitė – pamalonino ponų ausis nemirtingais populiariosios klasikos kūriniais ir efektingomis operečių ir operų arijomis.

Daugiausia ovacijų vakaro pabaigoje sulaukė teatralizuotos kompozicijos „Kol žodžiais kalbam savais, gal nežūsim?….“ kūrėjai – Leipalingio bendruomenės neprofesionalūs artistai, kurie iki renginio daug repetavę, besimokydami sudėtingų šokių, dvariškių manierų, sukūrė išties ypatingą atmosferą ir nuotaiką. Visą vakarą sklido lengvas smilkalų aromatas, puošnių suknelių šnaresys, tylūs kuždesiai, atodūsiai ir prislopintas juokas… Ponai ir ponios elegantiškų pašnekesių metu atskleidė slaptingą Leipalingio dvaro istoriją. Apipintas įvairiomis istorijomis ir legendomis, menantis daugybę tikrų istorinių veikėjų, nugyventas ir vėl išpuoselėtas bei prikeltas gyvenimui dvaras turėjo ką papasakoti šiandieniniams jotvingiečiams. Dvaro pokylį užbaigė iškilmingas ir pakilus polonezas.