Jau tris kartus piršlys su rūtomis puošta lazdyno lazda beldėsi į būsimos jaunamartės namus: mergelė „užgerta“, piršlys sočiai pavaišintas, pasoga suderėta, o jaunikio butelys ant stalo mergelės atkimštas ir rūtų vainikėliu padabintas. Taigi, tris dienas ir tris naktis Druskininkuose aidės lamzdžiai, dundės būgnai, grieš kapelijos, skambės dainos ir trinksės šokiai. Rugpjūčio 5–7 d. mieste vyks 29-oji Dainavos krašto folkloro šventė, į kurią suvažiuos beveik 170 autentiško folkloro puoselėtojų iš įvairių Lietuvos regionų ir pristatys specialiai parengtas koncertines programas apie Dzūkijos ir kitų regionų senųjų vestuvių tradicijas: papročius, apeigas, dainas, verkavimus, tautinius kostiumus.
Gaivindami šimtmečių tradicijas, išsaugosime tautos tapatumą
„Gyvename moderniame pasaulyje, todėl nenuostabu, kad į mūsų gyvenimą ir ypač šventes skverbiasi populiariajai kultūrai būdingi elementai, – sako šventės rengėja, Druskininkų kultūros centro etnografė Lina Balčiūnienė. – Tradicijos susipina, niveliuojasi, tampa vis sudėtingiau išsaugoti etninį savitumą, krašto identitetą, todėl ieškome formų, kaip išlaikyti, pateikti šiuolaikinei visuomenei ir leisti pritaikyti šiandien šimtmečius skaičiuojančias tradicijas, kurios kalba apie mūsų tautinį tapatumą.“
Anot L. Balčiūnienės, šventės tema – vestuvės – pasirinkta neatsitiktinai. „Džiugina, kad vis dažniau tenka išgirsti apie dviejų jaunų žmonių jungtuves, kurios vyksta išlaikant bent dalį senųjų papročių sakralumo, – neslepia jausmų etnografė. – Juk atsisveikinimas su jaunyste ir perėjimas į vedybinį gyvenimą amžiais buvo suvokiamas kaip itin atsakingas procesas, mūsų protėviams visa, kas susiję su šeimos kūrimu buvo šventa, gal todėl jie tvirtai ir užtikrintai žengdavo koja kojon, dažniau nei mes būdavo apsupti darnos, pastovumo ir supratimo.“
Šventės dalyviai ne tik šokdins ir kvies linksmintis vestuvių svečius, bet ir supažindins su senaisiais skirtingų Lietuvos regionų vestuvių papročiais, apeigomis, kurių šia proga būdavo atliekama gausybė. O vestuvių dainos, beje, yra turtingiausias ir visoje Lietuvoje prigijęs, išlikęs ir turintis tradiciją dainų žanras, tad jų šventėje skambės tikrai daug.
Šventė, kaip ir senosios lietuviškos vestuvės, turės net kelias privalomas apeigų dalis
Po pažintinių, piršlybų, sutartuvių prasidėdavo didysis pasiruošimas vestuvėms. Kvieslys su lazda, išdabinta gėlėm, eidavo per namus ir skaitydavo oraciją: „Prašom vestuvėn, ataikit seni pasėdėc, jauni – pašokinėc. Jaucias in pecių pririštas, peilis šiknon inkištas, kas dais – atsipjaus ir paragaus“. Jaunoji iš vakaro pati „eidavo su drūškom arba svočia“ per visus kaimynus, atsisveikindavo nusilenkdama ir kviesdavo ateiti išleisti ją.
Į pačią svarbiausią jaunajai šventės dalį – mergvakarį arba pintuves – susirinkdavo visą gyvenimą jaunąją supusios, jai itin svarbios ir artimos moterys. Dainuodavo dainas, pasakodavo piršlybų, vestuvių ir mergvakarių istorijas, drauge juokdavosi ir linksmindavosi, graudindavo jaunąją, gausiai dalinosi darnaus šeimyninio gyvenimo patarimais. Apie mergvakario tradicijas, apeigas, dainyno išlaikymą ir veiklų modifikacijas keičiantis kartoms papasakos garsi lektorė, etnologė Gražina Kadžytė, pati bene pusšimtyje vestuvių buvusi pamergė ir svočia, pastaruoju metu konsultuojanti mergvakarių ir kitų vestuvinės rėdos apeigų organizatorius, besidominčius tautiškuoju paveldu.
Kokiais vestuviniais tradiciniais kostiumais dabindavosi dzūkai, papasakos lektorė Asta Vandytė, sertifikuota tradicinių amatų meistrė, tradicine tekstile besidominti jau beveik 4 dešimtmečius.
Pintuvių metu pamergės pindavo rūtų vainikus, gražiausiu nuotaka puošdavosi per vestuves. Nuo šio vakaro nuotaka plaukų nebepindavo į kasas, o nešiojo susivijusi į tūteles (bizus) . Apie tai, kaip anuomet kasas pynė mergaitės, merginos ir moterys, kūrybinėse dirbtuvėse „Supinsma kaselas“ praktinių užsiėmimų metu pasakos etnologė Jolanta Balnytė, Kauno r. Ramučių kultūros centro etnografė, ji atskleis kasų pynimo būdų paslaptis ir įvairovę, kuo skyrėsi kasdienis ir šventadienio kasų pynimas.
Vestuvių apeigas ir papročius lydėdavo nuotakos išgyvenimo dramatizmas. Savo sielvartą dėl to, kad bus atskirta nuo bendraamžių, brolių ir seserų, gimtųjų namų ir tėvų, mergina išliedavo verkavimais ir graudžiomis dainomis, kuriose buvo kalbama apie ateities netikrumą, būsimus rūpesčius, nuogąstavimus dėl bernelio būdo, galimas negandas, apie atsiskyrimą. Etnomuzikologė Vera Venckūnaitė-Čepulienė kūrybinėse dirbtuvėse „Supinsma kaselas“ kvies į mokymus „Veseiliniai verkavimai“.
Literatūrologas, tautosakos tyrinėtojas, rašytojas Donatas Sauka vestuves, kurias netgi didžiausi bėdžiai švęsdavo kelias dienas, palygino su masiniu, teatralizuotu vaidinimu, savotišku jausmų teatru. „Liaudies gyvenime nėra geresnės galimybės kaip vestuvės pamąstyti apie visą žmogaus dalią, apie gražiuosius ir tamsiuosius jos tarpsnius, tad savaime aišku, kad šiose dainose atsiveria daugiau jausmų gilumos, kokios nematyti kituose poetiniuose žanruose,“ – rašė profesorius.
Kūrybinėse dirbtuvėse, kuriose skleisis senųjų papročių esmė ir gelmės, nuotaiką kurs folkloro ansambliai „Kuršių ainiai“ (Klaipėda), „Nova“ (Šakiai), „Raskila“ (Panevėžys) ir „Stadałėłė“ (Druskininkai).
Vestuvės – linksma ir spalvinga šventė visiems!
Vestuves anuomet kelias dienas švęsdavo net didžiausi bėdžiai: prikepdavo „babkų“, dažydavo jas į varškę, surinktą iš viso kaimo, ir taip vaišindavosi linksmi kelias dienas, net be degtinės. Šventėje dalyvaudavo ne tik plati giminė, bet ir visas kaimas, o kartais net kaimyniniai – gi Druskininkai vasarą pilni svečių, ne tik iš visos Lietuvos, bet ir iš už jūrų marių! Tad šventę tris dienas švęsime laisvai, linksmai ir triukšmingai.
Tie, kas ateis, galės smagiai dūkti ir šokti dvi dienas Druskininkų pramogų aikštėje vyksiančiuose koncertuose „Kapelijų grajus“. Grupė „Smetonos ūsai“ kvies šokti polkas, valsus, fokstrotus ir kitus figūrinius šokius. Kapelija „Martvežiai“, pavadinta lietuvininkų vestuvių personažo – vežimo, kurį jaunikis pasiųsdavo parvežti jaunosios iš jos tėvų namų, vadeliotojo, – vardu, gros liaudies muziką, tinkančią ir šiuolaikinėms vestuvėms! Ansamblio iš Žemaitijos „Kuršių ainiai” kūrybiniame akiratyje – ne tik lietuvininkų, bet ir žemaičių, dzūkų folkloras – dainos, šokiai, rateliai, žaidimai, gausus instrumentinės muzikos repertuaras. Ir tai dar ne visi veselėn pakviesti muzikuoti: svečius linksmins „Raskila“ (Panevėžys), „Verpeta“ (Kaišiadorys), „Nova“ (Šakiai), „Žeiria“ (Varėna), kapela „Griežikai“ (Vilnius).
Norintys jaukiai padainuoti ir pašokti ratelius kviečiami į K. Dineikos sveikatingumo parką, kur vyks „Susiedų pasdainavimai, patancavojimai“. Popietę ves aktyvus kultūros puoselėtojas iš Marcinkonių Jonas Bajoriūnas, o dainas kartu užtraukti kvies folkloro ansambliai „Stadałėłė“ (Druskininkai), „Kuršių ainiai“ (Klaipėda) „Verpeta“ (Kaišiadorys), „Raskila“ (Panevėžys), „Žeiria“ (Varėna), „Nova“ (Šakiai), „Dainuviai“ (Lazdijai), „Serbenta“ (Leipalingis) ir „Žemynėlė“ (Viečiūnai).
Ir aš ten buvau, alų midų gėriau, per barzdą varvėjo
Ar būsite kviestas, ar nekviestas į šias dideles vestuves, galėsite ne tik šokti ir linksmintis iki valiai, bet ir paragauti gardžių vestuvinių vaišių. Visa Vilniaus alėja nuo pat Druskininkų bažnyčios iki Pramogų aikštės bus nustatyta stalais, lūžtančiais nuo mugės gardumynų: ragaišių, saldžių kaštonų, grybukų, gal net bulvinių bandų, kąsneliais pjaustytos karštos mėsos, rasite ir skilandžių, dešrų, visokių vyniotinių. Nepamirškite, kad svečiai, eidami į vestuves, irgi atsinešdavo valgių, dažniausiai prispirgintų grikinių babkų, karvojaus, medaus, sūrio, pasidarydavo naminio alaus, giros, o štai degtinės būdavo mažai! Jei iš anksto nepasirūpinote dovanomis jauniesiems, tai čia rasite daugybę dalykų, reikalingų gyvenimo pradžiai – ir buityje reikalingų puodynių, puodelių, dubenėlių, šaukštų, ąsočių, ir namų puošmenų – amatininkų išdrožinėtų paukštukų, žalčiukų, taip pat staltiesių, rankšluosčių, patalų, ir karolių, auskarų, žiedelių, ir dailių suknių ar skrybėlaičių.
Susikrauk kraičio skrynią pats
Na, o jei galvojate, kad jūsų kuparas dar tuščias ir jau laikas krautis pasogą, būtinai apsilankykite amatų edukacijose „Procavok sanobiškai“. Čia išmoksite velti iš vilnos, nerti nėrinius, megzti pirštines, austi juostas, lipdyti dubenis, molines švilpynes, pasigaminti žalvarinį papuošalą ar nusipinti odinę apyrankę.
O kur dar šaukštų drožybos, puodų žiedimo, prieverpsčių puošybos, žaislų siuvimo ar sodų rišimo pamokos! Jei domitės bitininkyste, tai nepraleiskite edukacijos apie drevinę bitininkystę: Romas Norkūnas iš Musteikos kaimo puoselėja tradiciją, kurią dar suspėjo perimti iš senųjų krašto amato žinovų. Jiskala drevinį avilį, pina geinį, lipa į dravę, skelia ugnį skiltuvu, kuria dūmauką, lydo vašką, lieja žvakes, o po medunešio vaišina dreviniu medumi. Prisilieskite nors trumpam prie senovinio, šimtmečiais iš kartos į kartą iki mūsų dienų perduodamo amato.
Neabejojame, kad kraičio skrynią turtų greit prikrausit. Beje, amato mokys ir mugėje dalyvaus tik tautodailininkai ir sertifikuoti meistrai. Tradicinių amatų galės pramokti visi norintys.
Tikimasi, kas šventės metu vyksiančios veiklos ne tik leis giliau pažinti regionų vestuvių papročius, bet ir užtikrins papročių, folkloro tęstinumą ir išsaugojimą, išryškins regionų kultūrinį identitetą. Specialiai šiai šventei sukurtos programos neliks užmaršty, vėliau kolektyvai jas atliks savo krašto bendruomenių renginiuose.
„Norisi tikėti, kad šventės metu atgaivintos senosios vestuvių tradicijos sukels norą labiau pasidomėti savo krašto vestuviniais papročiais, o renginiuose apsilankę dabar labai išpopuliarėję vestuvių organizatoriai pasisems idėjų, kaip tuos papročius ir apeigas, ne tik duoną su druska ir šeimos židinio perdavimo ceremoniją, pritaikyti šiuolaikinėse vestuvėse, – šypsosi etnografė L. Balčiūnienė. – Mūsų kultūroje yra daug įdomių ir įvairių tradicijų, tad gal kuri pasirodys įdomi ir taps puikiu šventės akcentu?“.