„Uždek žvakutę ant savanorio kapo“ ─ pagarbos ženklas tyliems Druskininkų krašto didvyriams

Vasario 16-oji – nuostabi ir didi mūsų valstybės gimimo diena. Pasak filosofo, eseisto, visuomenės veikėjo Leonido Donskio, tai diena, kada antrąkart gimė Lietuva. Moderni Lietuva. Stebuklas, sukurtas idealizmo kupinų aušrininkų, varpininkų, užsienio universitetuose išmokslintų inteligentų, tikėjusių, kad tokia Lietuva turi ir gali būti. Ir tų nepaprastų kaimo žmonių, neturėjusių kada filosofuoti ir diskutuoti, bet drąsiai stojusių ginti mūsų žemės, gyvenimo ir valstybės. Tikrų patriotų, apie kuriuos šiandien galime pasakyti viena ─ be jų Lietuvos valstybės nebūtų buvę.

„Lietuva pavojuje“: į kovą be jokių dvejonių

1918-1920 metų kovos ─ tai ta istorinė pamoka, liudijanti, kad mes išlikome vien todėl, jog  rėmėmės žmonėmis, kurių širdyse liepsnojo narsaus kario dvasia.

„Lietuva pavojuje!”. 1918 metų gruodžio 29 dieną, išgirdę šį oficialų vyriausybės kvietimą, paprasti Lietuvos žmonės, žemdirbiai, neragavę mokslų ir nepažinę rašto, atsiliepė ir savanoriškai stojo į kovą. Nuo 3 000 pirmųjų savanorių iki 40 600 karių išaugusi Lietuvos kariuomenė sėkmingai atrėmė bolševikinės Rusijos puolimą, bermontininkų priešiškus karinius veiksmus, įveikė lenkų kėslus prijungti Lietuvos teritoriją prie savo atkuriamos Lenkijos valstybės. Visi šie karai buvo pavadinti Nepriklausomybės kovomis. Ir kiek mūsų kariai apgynė žemės, tiek jos ir liko Lietuvos valstybėje.

Patiems apsigynus nuo priešų, atėjo ir diplomatinis Lietuvos valstybingumo pripažinimas. 1920 m. Tautų Sąjungos taikos delegacijos pirmininkas Lietuvos delegacijai pasakė: „Už savo tautos nepriklausomybę jūs turite būti dėkingi ne Ambasadorių konferencijai ir ne Tautų Sąjungai, bet tik savo narsiai kariuomenei“.

Tylūs didvyriai, be kurių šiadien nebūtų Lietuvos

Nei atskiras žmogus, nei valstybė šiandien negali užmiršti savo praeities. Užmiršę praeitį, negebėsime kurti  rytdienos. Prieš du metus, minint Nepriklausomybės kovų šimtmetį, vienoje iš gražiausių Druskininkų vietų, Nemuno pakrantėje, žurnalisto Viliaus Kavaliausko iniciatyva buvo atidengtas paminklinis akmuo, skirtas 1919─1920 metų Vyties kryžiaus kavalieriams ir Nepriklausomybės kovų savanoriams atminti. Jame iškaltos Druskininkų valsčiaus savanorių pavardės – Vyties kryžiaus kavalieriai Liudas Akelis, Juozas Katinskas, Bronius Rutkauskas, savanoriai Antanas Kalpokas, Kazys Kašalynas, Petras Peciukevičius, Antanas Vaškelevičius.

Ir tai ne vieninteliai Dzūkijos krašto kareiviai, už narsius žygius Tėvynės labui apdovanoti valstybės ir nusipelnę mūsų pagarbos bei atminties. Kiti ─ Antanas lvanauskas,  Juozas Medonas, Alfonsas Stankevičius, Juozas Lekavičius, Balys Ptakauskas ─ atgulė Druskininkų miesto Ratnyčios senosiose ir naujosiose kapinėse, Leipalingio kapinėse.

Tai žmonės, kurie žygdarbius atliko nelaukdami jokio atsidėkojimo.  Žmonės, nuo kurių priklausė mūsų dabartis ir kurie savo gyvenimo prasme suteikia dvasios stiprybės šiandien. „Tikras lietuvis visada turi būti pasiruošęs ne tik mirti už Tėvynę, bet ir teisingai gyventi dėl Tėvynės,“ ─ sakė Vyties Kryžiaus kavalierius Liudas Akelis.

Už narsą ir didvyriškumą Nepriklausomybės kovose apdovanoti Vyties Kryžiumi, jie ir vėliau išliko kovotojai ─ stojo į Šaulių sąjungą, tapo partizanais, gynė Dzūkijos krašte nuo lenkų išpuolių kenčiančius žmones, dalyvavo kautynėse. Sovietinės okupacijos metais buvo kankinami, vežami į lagerius, marinami tremtyje. O gautus garbės ženklus slėpė ir apie žygdarbius tylėjo, net šeimos nariams nepasakojo, nes buvo per daug pavojinga.

Uždek žvakutę ant savanorio kapo

Vasario 16-oji – data, kai turime švęsti ir atminti. Šiandien nepraeisime pro šias atmintinas vietas šiaip sau, o tikslingai ir prasmingai stabtelsime, uždegsime atminties ugneles, nes tai ne tik mūsų istorinė atmintis, tai ─ mūsų tautos ir kiekvieno mūsų atskirai stiprybės simbolis. Palaikysime ir tęsime druskininkiečių pilietinę iniciatyvą „Uždek žvakutę ant savanorio kapo“.

Šią svarbią dieną kuo aukščiau kelsime valstybės vėliavas, tegul jos plazda ir ryškiai švyti savo spalvomis: raudona – už tėvynę pralieto kraujo spalva, žalia — gyvybės spalva ir geltona, reiškiančia šio gyvenimo vaisių simbolį.  Šiandien diena, kai švenčiame nuostabią šventę, kai Dievui ir istorijai dėkojame už laisvą Tėvynę.

Už suteiktą istorinę medžiagą dėkojame Druskininkų viešajai bibliotekai.