Naujos parodos su dzūkiška dvasia

Druskininkų viešojoje bibliotekoje – dvi naujos parodos: Vitos Jasienės karpinių, naudotų Ievos Anelauskaitės-Motiejauskės dzūkiška tarme parašytos pasakų knygelės iliustracijoms, paroda ir audimo paroda „Dzūkijos dzyvai“.

Dabarcinės pasakos

Išleisti pasakų knygelę dzūkiška tarme su karpinių iliustracijomis kilo siekiant  populiarinti vieną iš liaudies meno žanrų.

“Šiuolaikiniame gyvenime lietuvių tautodailės kūriniai ir gaminiai tampa vis labiau tik parodiniai ir traukiasi iš kasdieninio vartojimo, t. y. buities. Vykstam šiam procesui, nyksta dalis lietuvių kultūros ir tautos autentiškumas, tautodailės vartotojas sensta,“ – teigia  projekto kuratorė Lietuvos tautodailininkų sąjungos Dzūkijos skyriaus vadovė Modesta Tarasauskienė.

Anot jos, šią neigiamą tendenciją galima sustabdyti ir tikėtina atsukti atgal, surandant naujas ir įtraukias tautodailės pateikimo formas, skirtas jaunesnei auditorijai – pavyzdžiui, vaikams ir jų tėveliams. Todėl knygelei išleisti buvo suburta trijų Dzūkijoje gyvenančių ir kuriančių moterų, užauginusių ar tebeauginančių vaikus, komanda.

Karpinius iliustracijoms sukūrė tautodailininkė Vita Jasienė, kurios darbai stebina išmone, detalių kruopštumu ir gali papasakoti ištisas istorijas.

Parodoje pristatomi įvairaus dydžio ir tematikos karpiniai, kurių dalis panaudoti pasakoms iliustruoti.  Eksponuojami ir knygelėje nenaudoti, labai šiuolaikiški, jaunatviški darbai, pavyzdžiui, karpinių ciklas „Mano sodas”, kurį sudaro penki didelio formato karpiniai „Citrinos”, „Slyvos”, „Apelsinai”, „Ananasai” ir „Pipirai”. Pasirinkta spalvų įvairovė, džiuginanti ar stebinanti žiūrovo akį.

Knygelės dizainą sukūrė Banga Vaicekauskienė, grafikos dizainerė, priešmokyklinio amžiaus dukrelės mama ir tautodailininkė, dėl šios savo profesinės ir asmeninės patirties puikiai suvaldžiusi ir suderinusi duoklę tradicijoms su žaismingumu, reikalingu leidinyje vaikams.

Pasakų autorė Ieva Aneliauskaitė-Motiejauskė prisipažįsta, jog šis projektas tapo iššūkiu kūrybiškumui: per trumpą laiką reikėjo sukurti ir dzūkiškai parašyti istorijas vaikams su šiuolaikiniais elementais, kurios atitiktų pasakos žanrą bei tikslinės auditorijos amžių.

“Tai reiškė, jog turiu sukurti daugybę personažų, sugalvoti siužetus. Pati sau iškėliau papildomą iššūkį – norėjau, kad pasakos būtų linksmos”, – pasakoja Ieva.

Mokymo įstaigas turėtų pasiekti 1300 knygelės egzempliorių.

DZŪKIJOS DZYVAI

Rugpjūtį Viečiūnų bendruomenės centre vykusios audimo savaitės metu penkios audėjos ir jų padėjėjos audė juostas ir dzūkiškas prijuostes. Parodoje pristatomi ne tik stovyklos metu sukurti, bet ir anksčiau audėjų nuausti ar išsaugoti divonai, rankšluoščiai, juostos.

Stovyklos kuratorė M. Tarasauskienė pasakoja, jog amatą demonstravo audėjos iš Dzūkijos: tautodailininkė Laima Griškevičienė ir Birutė Valentukevičienė bei Ona Patronaitienė iš Elektrėnų. Didelės vertės įnešė Anastazija Sidarienė ir Veronika Valenskienė – audėjos iš Punsko, audžiančios juostas ir dzūkiškas prijuostes jau ne Lietuvoje ir savo pavyzdžiais įrodančias, kad tradicijas puoselėti galima ir reikia.

Parodoje eksponuojamos ir tekstilės amato mokytojos Renatos Žiūkienės austos juostos. Renata audimo savaitėje dalyvavo, siekdama geriau susipažinti su audimu tradicinėmis staklėmis ir galbūt ateityje šias žinias perduoti savo mokiniams.

Apie audimo amatą

Audimas – vienas labiausiai ištobulintų ir antras pagal populiarumą amatas prieškario Lietuvoje. Tai audinio gaminimas iš siūlų audimo staklėmis tam tikra tvarka supinant dvi siūlų sistemas. Išaustos medžiagos vadinamos audeklais arba audiniais, iš kurių vėliau siuvama įvairi buities tekstilė (patalynė, rankšluosčiai, lovatiesės, užuolaidos) ir apranga.

Dabar tradicinis audimas – nykstantis amatas, kurį išstumia daugiausia iš rytų šalių atvežti audeklai ar gaminiai, pagaminti mašininiu būdu. Su juo nyksta dalis lietuvių kultūros ir tautos autentiškumas.

Projektu siekiama prisidėti išsaugojant ir populiarinant audimą, ypač tokį audimo būdą, kuris buvo paplitęs Dzūkijos kaimuose. Siekiama, kad dalyviai pažintų senąjį amatą gyvai jį patirdami ir išmėgindami, o ne iš senolių pasakojimų ar prisiminimų, nes neilgai trukus austų gaminių bus galima rasti tik muziejų fonduose.

Stovyklą ir parodą  organizuoja Lietuvos tautodailininkų sąjungos Dzūkijos skyrius, iš dalies finansuoja Lietuvos Kultūros taryba.

Informaciją parengė
Lietuvos tautodailininkų sąjungos
Dzūkijos skyriaus pirmininkė
Modesta Tarasauskienė