Didžios mokslininkės stiprybės šaltinis – Lietuva ir vaikystė

2021-ieji Seimo sprendimu paskelbti Marijos Gimbutienės metais, minėjimo renginiai numatyti Lietuvoje, JAV ir Prancūzijoje. 100-osios Marijos Gimbutienės gimimo metinės įtrauktos ir į UNESCO ir valstybių narių minimų sukakčių sąrašą.

Marija Gimbutienė – viena žymiausių pasaulyje mokslininkių, baltų ir indoeuropiečių kultūros tyrinėtoja, archeologė, antropologė, archeomitologijos pradininkė, romuvė, profesorė, Kalifornijos universitete (Los Andželas) įvedusi lietuvių kalbos, baltų kalbų ir kultūrų, baltų ir slavų mitologijos kursus, universiteto Kultūros muziejuje įsteigusi lietuvių liaudies meno skyrių.

Marija nuo pat vaikystės, visą savo gyvenimą ne tik domėjosi senąja baltų mitologija, jos simboliais ir ženklais, tačiau per juos sėmėsi  stiprybės iš savo tautos gelmių. „Tokiu savarankišku keliu einant yra sunkumų, reikia nepalūžti, nenukrypti… Ir tada žmogus ieškai, iš kur pasisemti stiprybės, iš kur gauti gyvybės vandens… Gyvybės vanduo man visada buvo Lietuva ir mano vaikystė…,“ – sakė profesorė.

Biografijos štrichai

Būsimoji mokslininkė gimė 1921 m. sausio 23 d. Vilniaus šviesuolių gydytojų Danieliaus ir Veronikos Alseikų šeimoje. Marija buvo labai laukiamas ir mylimas vaikas, todėl, pasak mamos, augo „kaip rožytė“. Trejų metukų jau čiuožė pačiūžomis, ketverių išmoko skaityti, aštuonerių mokėsi gimnazijoje. Kadangi tėvai domėjosi lietuvių tautosaka ir menais, į svečius dažnai pasikviesdavo garsiausius to meto muzikus, rašytojus, įskaitant Vydūną, Juozą Tumą-Vaižgantą ir Joną Basanavičių. Tai paliko ryškų pėdsaką Marijos Gimbutienės atmintyje.

1931 m. pradėjo lankyti „Aušros“ mergaičių gimnaziją, kurią baigusi įstojo į Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinį fakultetą. Studijų metu domėjosi lietuvių literatūra ir kraštotyra, dalyvavo įvairiose ekspedicijose, priešistorinių kapų tyrinėjimuose. Patyrusi didelį sukrėtimą dėl mylimo tėčio mirties, Marija pasinėrė į knygų pasaulį, susidomėjo istorija, tautosaka, senaisiais baltų mitais ir papročiais. 1940-ųjų sausį Marija išvyko studijuoti į Vilniaus universitetą. Čia ji studijavo archeologogiją, mokėsi pas garsųjį profesorių J. Puziną. Dažnai vykdavo į kasinėjimus, ekspedicijas, rašė straipsnius apie archeologiją ir kraštotyrą. Po daugelio metų ji pasakys, kad jos pasirinkimą lėmė kartą Dzūkijoje pamatytos javus pjaunančios ir dainuojančios moters vaizdas.

1944 m. vasarą sovietų armijai artėjant prie Lietuvos, kaip ir daugelis intelektualų, Marija su vyru Jurgiu ir dukrele Danute ryžosi trauktis į Vakarus. Pasiėmę drabužių, maisto bei savo disertacijas kelis metus buvo blaškomi pokario Vokietijos sūkuriuose. Tačiau kryptinga Marijos veikla nenutrūko: 1946 m. Tiubingeno universitete ji gavo filosofijos daktaro laipsnį, Heidelberge ir Miunchene studijavo archeologiją, etnologiją ir religijų istoriją.

1949 m. šeima galiausiai iškeliauja į JAV. Čia prireikė nemažai ištvermės ir kantrybės pergyventi pradinį vargą su nepritekliais, nemielas tarnybas uždarbiui, dukrelėms dar kartą mokytis svetimos kalbos. Marija ėmėsi siuvėjos amato, vėliau – viešbučio tarnaitės, tačiau visą tą laiką ji ieškojo ryšių su mokslininkais archeologais, kol galiausiai ryžosi nueiti į Harvardo universitetą ir pasiprašyti bet kokio darbo. Jai buvo atsakyta, kad universitete dirba tik mokslininkai, tačiau Marija pasisakė turinti daktaro laipsnį. Tai pramušė ledus: iš pradžių už nedidelį užmokestį jai buvo patikėta versti Rytų Europos archeologinius tekstus. Vėliau Marija pradėjo dėstyti Antropologijos departamente. Jos paskaitos susilaukė itin gražių atsiliepimų. „Kokia puiki lektorė, parodė ši jos paskaita. Mažos, tolimos, daugeliui amerikiečių tik probėgomis išgirstos tautos dvasinių turtų savybių nupasakojimas iš tribūnos, atrodo, yra sausas ir tolimas dalykas. Bet jai užteko ištarti tik keletą sakinių, ir visa auditorija buvo užhipnotizuota tiek, kad galėjai girdėti musę skrendant“ („Marija Gimbutienė… iš laiškų ir prisiminimų“)

Nuveikti darbai ir pripažinimas

Profesorė vadovavo archeologinių paminklų tyrinėjimams Bosnijoje, Makedonijoje, Graikijoje ir Italijoje, dalyvavo daugiau nei 30 tarptautinių mokslinių konferencijų. Svarbiausia tyrimų sritis – postpaleolitinė Europa. Jos knyga „Deivės civilizacija: Senosios Europos pasaulis“ pelnė Enisfildo-Vulfopremiją, kuri skiriama JAV už žymiausius pasaulio kultūros istorijos tyrimus. Mokslininkė išspausdino daugiau nei 200 straipsnių, parašė 23 knygas, dalis kurių išleista anglų, italų, japonų, lietuvių, portugalų, rumunų, vengrų, vokiečių kalbomis. Lietuvoje gerai žinomos jos knygos „Senoji simbolika lietuvių liaudies mene“, „Senoji Europa“, „Baltų mitologija. Senovės lietuvių deivės ir dievai“, „Baltai priešistoriniais laikais: etnogenezė, materialinė kultūra ir mitologija“, „Laimos palytėta“.

1991 m. M. Gimbutienė buvo išrinkta Lietuvos mokslų akademijos užsienio nare.
1993 m. sausio 27 d. suteiktas Vytauto Didžiojo universiteto garbės daktaro vardas. Jai taip pat suteikti garbės daktaro laipsniai Integralinių studijų institute San Franciske, bei Airijos nacionaliniame universitete.
1993 m.vasarą M. Gimbutienė buvo atvykusi paskutinį kartą į Lietuvą – atsisveikinti. Pokalbiuose su bičiuliais ir paskutinėje paskaitoje, skaitytoje Vytauto Didžiojo universiteto studentams, dalijosi savo testamentine išmintimi. Teigė, jog turime žinoti, kad „niekas niekad galutinai nepranyksta“. Ragino lietuvius nepamiršti savo šaknų, suvokti savo kultūros galią, pajusti gyvą jos ryšį su Senąja Europa.
1994 m. sausio 23 d. jos brolio Vytauto Alseikos rūpesčiu Lietuvos mokslų akademijos bibliotekoje Retų spaudinių skyriuje įsteigtas memorialinis akademikės fondas, kuriame sukauptas beveik visas M. Gimbutienės mokslinis palikimas.

Mirė 1994 02 02 Los Andžele. 1994 m. perlaidota Kaune, Petrašiūnų kapinėse.

„Žmonija visiškai prarastų orientyrus, jei neatsirastų žmonių, turinčių ypatingą dvasinę įžvalgą, kylančią iš dvasinės sutelkties, vedančią į atvertį. Marijos Gimbutienės įžvalga yra begalinė. Aiškiaregės žvilgsniu ji yra perskrodusi ne tik tebeegzistuojančias, bet giliai po žeme nuėjusias civilizacijas…“ – rašė literatūrologė prof. Viktorija Daujotytė.

Viskas apie Mariją Gimbutienę čia.