Prisimenant 1991 metų sausio 13-ąją

1991 m. sausio 13-osios naktį beginkliai Lietuvos žmonės oriai atlaikė brutalų sovietų karių puolimą, deja, nepavyko išvengti gynėjų aukų.

Agresija prieš beginklių žmonių būrį

To sekmadienio naktį, po vidurnakčio, sovietų šarvuočiai privažiavo prie žmonių saugomos Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos prieigų, tačiau jokių veiksmų prieš parlamentą nesiėmė. Netrukus paaiškėjo, kad šarvuočiai ir tankai apsupo Vilniaus televizijos bokštą bei Lietuvos radijo ir televizijos komiteto pastatą. Ginkluoti desantininkai puolė Televizijos bokštą apjuosusius žmones. Jiems padėjo tankai ir šarvuočiai, važiavę tiesiai į beginklių žmonių būrį.

Daugybė žmonių, nepaisydami grėsmės savo gyvybei, puolė gelbėti sužeistųjų. Apie 1000 žmonių patyrė įvairaus sunkumo traumas, šautines žaizdas, pjautinius sužeidimus, sumušimus, kaulų lūžius, neteko klausos. Nors sovietų kariams pavyko užimti Televizijos bokštą bei Lietuvos radijo ir televizijos pastatą, jie neišdrįso pulti tūkstančių žmonių saugomos Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos.

Drąsa ir patriotizmas vardan laisvės

Tą naktį Vilniuje, gindami Vilniaus televizijos bokštą bei Lietuvos radijo ir televizijos rūmus, nuo šautinių žaizdų arba po tankų vikšrais žuvo 14 drąsių, daugiausia jaunų Nepriklausomybės gynėjų.

Jauniausieji buvo dar moksleiviai, nespėję baigti vidurinės mokyklos. Tarp žuvusiųjų buvo studentų, dar tik brėžusių ateities perspektyvas, du Lietuvos šaulių sąjungos nariai. Dalis žuvusiųjų buvo kilę iš sovietmečio represijas patyrusių šeimų. Visi jie buvo Lietuvos patriotai, atsiliepę į kvietimą ginti Lietuvos valstybę.

Svarbiausias tų dienų laimėjimas buvo žmonių vienybė pavojaus akivaizdoje, ne mažiau svarbi buvo ir ryžtinga parlamento laikysena – priešintis ir nepasiduoti. Smurtas prieš beginklius žmones ir 1991 m. sausio aukos pabudino Vakarų pasaulio sąžinę – Lietuva sugrįžo į Europos politinį žemėlapį, o į Baltijos valstybių pastangas atstatyti savo valstybingumą pradėta žiūrėti kaip į istorinę būtinybę.

Stipri dvasia ir patirtis perduodama mokiniams

Šiuose įvykiuose dalyvavo ir mūsų krašto žmonės, kurie dar puikiai prisimena dramatiškus įvykius.

Antanas Ruginis – leipalingietis, vienas iš daugelio laisvės gynėjų ir įvykių liudininkas, mylintis sportą, gamtą ir žmones mokytojas, savo fotografijose įamžinantis svarbias Leipalingio gyvenimo akimirkas, sutiko pasidalinti savo prisiminimais.

„Tuo metu aš gyvenau Kaune. Išgirdęs per televiziją apie įvykius Spaudos rūmuose ir išgirdęs kvietimą rinktis prie Seimo, autobusu kartu su kitais savanoriais, kuriuos surinkinėjo Kalniečių gatvėje, atvykau į Vilnių,“ ─ pasakoja leipalingietis.

Paklaustas, kokios mintys tuomet sukosi galvoje ir kas labiausiai įsiminė, sako tuo metu nieko per daug negalvojęs: „Mus paleido prie Lietuvos radijo. Truputį pabuvęs, iš ten nusileidau prie Seimo. Žmonės dainavo, būreliai stovėjo su vėliavomis, degė laužai. Ten sutikau savo dėdę spaustuvininką, kuris išvakarėse buvo išvytas iš Spaudos rūmų. Su juo vėlai vakare grįžom Lazdynų rajoną. Po vidurnakčio, pavakarieniavęs patraukiau prie televizijos bokšto. Išgirdau pirmuosius šūvius, pamačiau užvestus rusų karių tankus. Priėjęs bandžiau aiškinti, kad politinė padėtis pasikeitė, kad nusiramintų. Nueinant pasigirdo šūvis, jo banga mane nubloškė.“

Antanas Ruginis buvo apdovanotas Sausio 13-osios atminimo medaliu, kuris skiriamas pagerbti Lietuvos bei užsienio valstybių piliečius, pasižymėjusius ginant Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę 1991 metų sausį–rugsėjį.

Antanas Ruginis ir šiandien yra Lietuvos patriotas. Jam patriotizmas tai – meilė kaimo mokyklos vaikams, kuriems atidavė visą savo gyvenimą.

Foto iš asmeninio A. Ruginio albumo ir metaloforma.lt

Parengta pagal Leipalingio laisvalaikio salės informaciją