Autentiška medžiaga apie dzūkų duoną – grikius – dabarties ir ateities kartoms

 

Neginčijama tiesa, kad grikiai nuo seno pirmiausia – dzūkų kasdienė duona. Tiesiog prastos ir smėlėtos šio krašto žemės labiausiai buvo tinkamos grikio grūdui. Grikių rovimo darbai nederlingose, lengvose dzūkų žemėse buvo tradiciškai palydimi savitų siauros melodinės apimties dainų, žinomų tik šiame regione. Pasak Druskininkų kultūros centro etnografės Linos Balčiūnienės, toks Dzūkijos krašto kultūrinis identitetas turi atrasti savo vietą ir būti išsaugotas kaip nematerialaus kultūros paveldas.

Ekspedicijos metu prakalbinta ir išgirsta folkloro atmintis

„Parengėme projektą „Grikio kelias: nuo grūdo – iki babkos“, gavome Lietuvos kultūros tarybos ir  Druskininkų savivaldybės finansavimą. Įgyvendindami projektą stengėmės surinkti, išsiaiškinti ir visuomenei pateikti išlikusią medžiagą, susijusią su grikių kultūra,“ – sako etnografė L. Balčiūnienė.

Viena iš įdomesnių projekto veiklų – folkloro ekspedicija Druskininkuose ir jų apylinkėse, surengta bendradarbiaujant su Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Etnomuzikologijos katedros studentais ir dėstytojais. Padedami asist. Lijanos Šarkaitės-Vilumos ir IV kurso studentės, tikros dzūkės, druskininkietės Mortos Elžbietos Bieliukaitės, jie ėjo į kaimus, bendravo su senaisiais gyventojais ir rinko tautosaką. Vietiniai gyventojai noriai dainavo, pasakojo, šoko, grojo instrumentais, bendravo su jaunimu. Visa tai buvo užrašyta, nufilmuota, įrašyta, bus susisteminta ir atiduota Mokslo centro Etnomuzikologijos skyriaus Muzikinio folkloro archyvui.

Išskirtinis dzūkų svetingumas ir tarminis iškalbingumas

Ekspedicijos dalyviai nuoširdžiai žavėjosi ypatingu dzūkų svetingumu, vaišingumu, atvirumu. Tačiau didžiausią įspūdį, pasak ekspedicijos dalyvės Kotrynos Juškaitės, paliko vietinių gyventojų tarminis iškalbingumas bei dainingumas. Kiekvienas aplankytasis ne tik padainavo melodingųjų, lyrinių įvairių žanrų dzūkiškų dainų, pasakojo apie grybavimą, javų pjovimą ir kūlimą, Velykų lalavimo ir kitų švenčių papročius, bet ir atsivėrė asmeniniams pasakojimams apie savo vaikystę, jaunystę, išgyventus potyrius partizaninio pasipriešinimo laikais, tremtį ir kt. Užrašytas ne vienas senovinis patiekalų iš grikių receptas. Receptai bus paskelbti specialiai išleistame buklete.

Ne ką mažiau vertingas buvo susitikimas ir vakaronė Viečiūnų laisvalaikio centre su folkloro ansamblių „Stadałėlė“ (Druskininkai) ir „Žemynėla“ (Viečiūnai) garbaus amžiaus moterimis (ansamblių vadovė – Lina Balčiūnienė). Vakarojimo metu buvo užrašytos ir nufilmuotos dainininkių jaunystės, iš tėvų ir senelių išmoktos senosios dzūkiškos dainos.

Etniniame kaime – festivalis „Grikių derlius“

Visą ekspediciją vainikavo dalyvavimas festivalyje „Grikių derlius“ drevinės bitininkystės bityne Musteikos kaime (Varėnos r.), kurio metu buvo kopinėjamas medus ir raunami grikiai. Drevinė bitininkystė – vienas seniausių girios verslų, ilgiausiai išsilaikiusių šilinių dzūkų kaimuose. Festivalio metu buvo pristatytas senasis bitininkavimo būdas, perimtas iš vietinių bitininkų, medkopio apeigos, kurias demonstravo drevininkas Romas Norkūnas.

Apie grikiarovio talkas labai gražiai papasakojo Stasė Kvaraciejienė, folkloro ansamblio „Stadałėlė“ dainininkė. Ansamblio dainininkės supažindino festivalio dalyvius su grikių rovimo papročiais, dainomis ir rateliais. Jos pasakojo ir rodė, kaip seniau grikius rovė, pjovė, rišo į pėdus ir statė į eiles, vadinamas „rikėmis“ – „kad vėjas prapūstų ir greičiau išdžiūtų“.

Prie grikių rovimo-pjovimo talkos prisidėjo ir ekspedicijos dalyviai: vieni pjovė grikius, kiti filmavo, treti, kad darbas neprailgtų, – grojo, dainavo.