Plikos šakos, niūrus ir darganotas dangus, kiaurai košiančios vėtros. Saulė šviečia vis trumpiau, dienos, nespėję išaušti, vėl pavirsta į tamsą. Sako, kai pasaulį apgaubia sąstingio metas ir gamtoje beveik nelieka gyvybės ženklų, ima siautėti tamsiosios jėgos. Prasideda Adventas. Susikaupimo, susilaikymo, apmąstymų ir ramybės metas. Laikas namams ir šeimai. Kai turime pasiruošti ir atgimti iš naujo, apsivalę nuo visų blogybių ir atradę naujas vertes.
Advento prasmė
Sulig Adventu prasideda didžiųjų žiemos švenčių laukimas. Ir visai nesvarbu, ar kalbame apie archajines mūsų protėvių tradicijas, ar laikomės krikščioniško požiūrio ─ jo prasmė abiem atvejais labai panaši.
Lotyniškas žodis „adventus“ reiškia atėjimą. Krikščioniškoje tradicijoje tai keturių savaičių dvasinio susikaupimo laikotarpis, prasidedantis likus keturiems sekmadieniams iki Šv.Kalėdų. Šįmet – lapkričio 29-ąją. Laikas laukiant Jėzaus gimimo, kuris švenčiamas per Šv.Kalėdas, ypatingai sakralus ir išskirtinis. Atsisakoma triukšmingų linksmybių, skiriama daugiau laiko geriems darbams, atjautai, pasninkaujama. Prasidedant Adventui uždegama pirmoji iš keturių Advento vainiko žvakių – Pranašo arba Vilties žvakė.
Liaudiškoje tradicijoje Adventas prasideda Šv. Andriejaus dieną, lapkričio 30-ąją. Buvo tikima, kad šią dieną meška gulanti žiemos miego.
Pasak Druskininkų kultūros centro etnografės Linos Balčiūnienės, anuomet tamsiuoju laikotarpiu senoliai stengdavosi gyventi ramiai ir taikiai, netrukdydavo vėlėms jokiais pokšėjimais ar triukšmingais darbais, supykę kuo greičiau taikydavosi ir atleisdavo, kad, sugrįžus saulei ir prasidėjus naujam metų ratui, galėtų jį pradėti švarūs ir teisūs. Norėdami likti saugūs, atlikdavo įvairias apeigas, turėjusias prišaukti saulę, užtikrinti žmogaus, jo turto apsaugą bei ateinančių metų sėkmę.
Ankstyvą sekmadienio rytą žmonės važiuodavo į Rarotus – ankstyvąsias, dar prieš aušrą laikomas Šv. Mišias. Rarotai – ypatinga Advento puošmena. Bažnyčioje renkamasi prie Mergelės Marijos altoriaus, kur iškelta aukštai virš kitų ir gražiai papuošta degdavo Rarotų arba rasotoji žvakė. Į šias mišias būtinai ateidavo bent vienas žmogus iš kiekvienų namų, nes nedalyvavimas jose buvo laikomas dideliu apsileidimu. Tikėta, kad jei einant į Rarotus nuraudonuos dangus, bus neramūs metai. Lijundra, gausus šerkšnas reiškė taikius, ramius laikus. Sutiktas vilkas ar jo pėdsakai – ženklas, kad kaime bus sušoktos vestuvės.
Draudimai tam, kad neapleistų sėkmė
Atėjus tamsiajam Advento metui, manyta, kad saulę gal kažkas pagrobė ir ją reikia išvaduoti, todėl šis laikotarpis gausiai apipintas visokiais draudimais, ribojančiais ūkinę veiklą ir dvasinį gyvenimą, kad tik nepakriktų visa pasaulio tvarka. Žmonėms rūpėjo, kad ir su gyvuliais sektųsi, ir javai bei kitos kultūros gerai užderėtų, nes tai nešdavo šeimai gerovę.
Šiuo metu laikomasi rimties, atsisakoma linksmų pramogų, pasninkaujama būtinai triskart per savaitę – trečiadieniais, penktadieniais ir šeštadieniais nevalgoma nieko mėsiško ir pieniško.
Bažnyčioje netuokdavo ir į piršlius nevažiuodavo. Ilgai nedirbama, nes po vidurnakčio piktosios dvasios beldžiasi į langą, o kas pažiūri, tas neišvengia mirties. Negalima kirsti miško, nes ateinančią vasarą miškas blogai augsiąs, medžiai būsią gumbuoti. Tų, kurie draudimo nepaisydavo ir važiuodavo kirsti malkų, pakurtos krosnys imdavo staugti ir poškėti. Jei iš rąstų, nukirstų per Adventą, pastatysi trobą, joje ims girgždėti ir vaidentis. Šiuo metu nepildavo pagalvių, kad žąsyčių ir kitų naminių paukščių varnos neišnešiotų, nekirpdavo avių, kad kito kirpimo vilnos netaptų kietos ir šiurkščios. Šis draudimas sietinas ir su senuoju lietuvių tikėjimu, kad po mirties žmogaus vėlė apsigyvena gyvuliukuose ir žvėreliuose, taigi, nevalia jų skriausti. Adventas – taikus metas.
Vakarojimai, dainos ir žaidimai
Advento laikotarpiu, kai visi didieji darbai būdavo užbaigti, ilgais žiemos vakarais į didesnę pirkią susirinkęs jaunimas ir senimas vakarodavo, giedodami giesmes ir drauge dirbdami įvairius smulkius darbus: moterys verpdavo, jaunimas padėdavo ištekančiai merginai ruošti kraitį ─ plėšydavo plunksnas pagalvėms, siūdavo marškinius, ausdavo juostas, vyrai vijo virves, pančius, drožė grėbliadančius. Pagiedoję Rožančių, mindavo mįsles, aptardavo praėjusios dienos ir būsimus darbus, dalydavosi naujienomis.
Tik Dzūkijoje iki mūsų dienų išliko labai senoviškų ir ypatingai gražių advento dainų, kurias nesunku atskirti iš būdingų priedainių žodžių leliumoj, aleliuma, aleliuma rūta, aleliuma loda,“ ─ pasakoja L. Balčiūnienė. Anot etnografės, dainose gausu mitinių vaizdinių: dainuojama, kad pasaulį sukūrė trys kibirkštėlės, iškritusios iš stebuklingo kriaušės medžio, o saulę ant savo devyniašakių ragų atnešė elnias. Advento dainos, liaudyje dažnai vadintos giesmėmis ─ lėto tempo, iškilmingos, pasižyminčios ramumu, santūrumu. Šokdami Advento ratelius vaikinai ir merginos laikosi vieni nuo kitų atokiau, vengia vieni kitus paimti už rankų, sustoti į porą. Toks šokimas veikiau primena apeiginį veiksmą nei pasilinksminimą. Advento dainų, ratelių tematika daugiausiai susijusi su jaunimo, šeimos santykiais, ikivestuviniu laikotarpiu, piršlybomis ar vestuvėmis. Neretai apie dainose apie mergelę ir bernelį kalbama netiesiogiai, o per gyvūnų, augalų ar paukščių įvaizdį.
Vienas gražiausių ratelių ─ „Jievaro tiltas“. Ratuotojai sudarydavo dvi grupes: viena pusė klausdavo, kita atsakydavo. Greičiausiai tai simbolizavo dviejų pasaulių, dviejų skirtingų pusių sandūrą. Iš pradžių visi stovėdavo vietose ir tik dainuodavo, o vėliau eidavo vieni artyn kitų. Vaikinai paimdavo vieną merginą į savo tarpą ir nueidavo į merginų vietą, o likusios merginos ateidavo į vaikinų vietą. Visų tautų mitinėje-poetinėje tradicijoje tilto įvaizdis turi reikšmingą vietą, tikėta, kad jis jungia pavasarį su žiema, juo pereinamos pavojingiausios vietos ir gyvenimo tarpsniai.
Jaunimui adventas visada būdavo atokvėpis nuo darbų, tačiau nusėdėti ramiai ilgą vakarą prie nuobodokų darbų būdavo sunku, todėl jie žaisdavo įvairiausius žaidimus: „Aklą vištą“, „Žiedo dalijimą“, „Voverėlę“, mušdavo žiužį, gaudydavo šešką. Beveik visiems advento žaidimams būdinga vaidyba arba teksto vaizdavimas judesiais. Žaidimuose užrištomis akimis vėlgi susidurdavo du pasauliai: žaidėjas užrištomis akimis tarsi patenka į kito pasaulio sferą ir bendrauja su kitais žaidėjais, nesančiais tokios būsenos. Kai kuriuose žaidimuose svarbiausias būna spėjimo motyvas, pavydžiui, dalijant žiedą, vienas žaidėjas turi atspėti, pas ką tas žiedas paslėptas. Žaidimuose būta ir peikimo. „Pasilinksminimai buvo santūrūs, laikantis bažnyčios draudimų, jaunimas juose atsargiai žvalgydavosi sau poros, bet piršliauti pradėdavo tik po Trijų karalių“, – sako L. Balčiūnienė.
Burtai ir orų spėjimai
Advento laikas palankus ateities spėjimams ir burtams. Tikėta, jog Šv. Andriejaus nakties sapnai yra pranašiški – galima tikėtis susapnuoti būsimą sutuoktinį. Reikėdavo pasiimdavo saują kanapių, tris kartus atbulai apeiti aplink šulinį kartojant „Andriejau, Andriejau, kanapes sėju, atsiųsk pagalbininką joms nurauti“, pažiūrėti į šulinį ir laukti sapno. Kad sapnai pildytųsi, reikėdavo laikytis tam tikrų sąlygų: visą vakarą su niekuo nesikalbėti, sukalbėti rožančių, po galva pasidėti vyriškas kelnes, po lova pasikišti dubenį vandens ir rankšluostį. Jei Šv. Andriejaus naktį nuskinta ir pamerkta vyšnios šakelė pražysdavo iki Šv. Kalėdų, mergina galėjo tikėtis tais metais ištekėti.
Būrimais kliovėsi ir tie, kurie norėjo nuspėti būsimą metų derlių, klimato sąlygas. Gruodžio 4-ąją, Šv. Barboros arba Avelių dieną, šukuodavo aveles, nes jos reiškė šeimos gerovę. Gruodžio 6-ąją, Šv. Mikalojaus arba Arklių dieną, jiems nešdavo daug avižų, sočiai pamaitindavo, nes arklys buvo pagrindinė darbo jėga. Gruodžio 13-oji – Šv. Liucija, dar – Šviesos diena. Nuo šios dienos žmonės stebėjo, kokie bus kitų metų orai. Kokia gruodžio 13-oji – toks bus sausis, kokia gruodžio 14-oji – toks vasaris, ir taip toliau iki pat Kūčių.
Kas dar buvo nebaigę atsiskaityti su kitais už įvairius darbus, per Adventą iki Kūčių dienos būtinai atiduodavo visas skolas.
Šventiniai turgūs
Anuomet Advento metą paįvairindavo prieššventiniai turgūs: prekiauta šiltais drabužiais, kailinukais, megztomis pirštinėmis ir šalikais. Vykdavo dovanų mugė: bernas savo išrinktajai pirkdavo skarelę, karolius, kaspinus, o sau – kepurę, žiebtuvėlį, lenktinį peiliuką. Paskutinysis turgus prieš didžiąsias šventes – saldaturgis. Jame buvo įmanoma rasti visa, ko prireiks šventiniam stalui: medaus, spanguolių, aguonų, džiovintų grybų, gabalinio cukraus.
Avento pabaiga – Kūčios
Įsileiskime laukimą į savo širdis: pasirūpinkime tais, kurie kažko stokoja; parašykime laišką, paskambinkime žmogui, kuris mums brangus, atsiprašykime. Šis laikas turi sulėtinti mūsų žingsnį, o ne išvesti iš proto nuo karštligiško niekniekių pirkimo. Šeimoje dalykimės vidiniais dalykais, svajonėmis, ramiai, be skubos.
O kad labai neprailgtų Kalėdų laukimas, nupinkime iš žalių eglės šakelių Advento vainiką ir padėkime jį ant stalo, kiekvieną sekmadienį uždekime po vieną žvakę ir laukime didžiojo lūžio. Advento laikotarpis – saulėgrįžos laukimo metas. Vadinasi, ir naujų vilčių metas.
Parengta įgyvendinant projektą „Kultūra arčiau“, finansuojamą Lietuvos kultūros tarybos.
